Dienoraštis
Sausio 29 diena
Sekmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien toks pasakojimas!
Paskaitykite!
Mūsų troškimai mirties akimirką
Kartą, viename mirties patale gulėjo moteris.
Ji jautė, kad tuoj tuoj mirs.
Tą pačią akimirką, kai pajautė, kad mirs, ji pamatė pačią Mirtį.
Moteris pamačiusi Mirtį nusišypsojo ir pasakė, kad ji pasiruošusi palikti savo kūną ir tą pasaulį.
Mirtis jos paklausė:
– Kam tu esi pasiruošusi?
– Aš pasiruošusi, kad Dievas mane pasiimtų į rojų! – atsakė moteris.
– O kodėl tu nusprendei, kad Dievas tave pasiims pas Save? – paklausė Mirtis.
– O, kaip gi ne? Aš juk tiek iškentėjau per savo gyvenimą ir užsitarnavau ramybę ir Dievo meilę – atsakė moteris.
– Nuo ko tu konkrečiai kentėjai? – paklausė Mirtis.
– Kai aš buvau visai maža, mane visada neteisingai bausdavo tėvai. Jie mane mušdavo, statydavo į kampą, šaukdavo ant manęs, lyg aš kažką būčiau padariusi blogai.
– Kai aš mokiausi mokykloje mano klasiokai tyčiodavosi iš manęs. Jie mušdavo mane ir žemindavo.
– Kai aš ištekėjau, mano vyras visą laiką gėrė ir išdavinėjo mane.
– Mano vaikai išsekino visą mano sielą ir galiausiai neatėjo net į laidotuves.
– Kai aš dirbau, mano viršininkas visą laiką šaukdavo ant manęs. Jis laiku neišmokėdavo man atlyginimo ir versdavo dirbti per išeigines. Galiausiai jis mane išvijo iš darbo ir nesumokėjo atlyginimo.
– Kaimynai apkalbinėdavo mane už nugaros sakydami, kad aš esu paleistuvė ir išduodu savo vyrą.
– Ir vieną kartą mane užpuolė plėšikas. Jis ne tik pagrobė mano rankinę, bet dar ir išprievartavo mane.
– O, ką tu padarei savo gyvenimo gero? – paklausė Mirtis?
– Aš visada visiems buvau gera, ėjau į bažnyčią, meldžiausi, visais rūpinausi, viską vilkau ant savęs. Aš tiek iškentėjau visko šiame pasaulyje, kaip Jėzus. Štai dėl ko aš užsitarnavau patį Rojų.
– Gerai, – atsakė mirtis. – Aš tave supratau. Liko tik mažas formalumas. Pasirašyti vieną sutartį ir keliauti tiesiai į Rojų.
Mirtis ištiesė moteriai popieriaus lapą su vienu pasiūlymu, kur reikėjo padėti vieną kablelį.
Moteris pažiūrėjo į Mirtį ir lyg kažkas būtų ją perliejęs šaltu vandeniu, ji pasakė, kad negali padėti kablelio ties tuo sakiniu, kuris buvo parašytas tame dokumente.
Popieriaus lape buvo parašyta:
– Aš atleidžiu visiems savo skriaudėjams ir prašau atleidimo tų, kuriuos nuskriaudžiau aš pati.
– Kodėl tu negali atleisti tiems žmonėms, kurie nuskriaudė tave ir pati paprašyti atleidimo tų, kuriuos skriaudei pati? – paklausė Mirtis.
– Todėl, kad jie neužsitarnavo mano atleidimo. Jeigu aš atleisiu, tai reikš, kad nieko ir nebuvo ir jie neneš atsakomybės už tai, ką jie padarė.
– O aš pati neturiu pas ką prašyti atleidimo, nes nieko blogo niekam nesu padariusi!
– O tu įsitikinusi tuo? – paklausė Mirtis.
– Absoliučiai!
– Ką tu jauti tiems, kurie privertė tave tiek iškęsti skausmo? – paklausė Mirtis.
– Aš jaučiu pyktį ir nuoskaudas! Tai neteisinga, kad aš turiu užmiršti ir ištrinti iš savo atminties tą blogį, kurie mano atžvilgiu padarė tie žmonės.
– O ką, jeigu tu jiems atleisi ir nustosi jausti tuos blogus prisiminimus? – paklausė Mirtis.
– Moteris kažkurį tai laiką galvojo ir pasakė, kad jeigu ji visiems atleis, tai jos viduje atsiras tuštuma.
– Deja, tavo širdyje visada buvo tuštuma ir ta tuštuma nuvertino tave ir tavo gyvenimą, o tie jausmai, kuriuos tu jauti, suteikia tau kažkokią tai vertę tavo gyvenime. – atsakė Mirtis.
– O dabar atsakyk, kodėl tu jauti savo širdyje tokią tuštumą?
– Todėl, kad aš visą gyvenimą galvojau, kad tie, kuriuos aš mylėjau ir tie, dėl ko aš gyvenau, įvertins mane. Tačiau jie nuvylė mane. Aš atidaviau savo gyvenimą vyrui, vaikams, tėvams, draugams, tačiau jie to neįvertino. Jie tiesiog visiškai nedėkingi man.
– Prieš tai, kai Dievas atsisveikino su savo sūnumi ir išleido jį į Žemę, jis jam išvykstant pasakė vieną frazę, kuri turėjo padėti jam suvokti gyvenimą savyje ir save tame gyvenime.
– Kokią? – paklausė moteris.
– TAIKA PRASIDEDA NUO TAVĘS!
– Ką tai reiškia?
– Va jis irgi nesuprato, ką jam pasakė Dievas.
– O tai reiškia, kad už viską kas vyksta tavo gyvenime, atsakai tu pats.
– Ar būti laimingu ar kentėti, pasirenki tu pats.
– Todėl paaiškink man, kas konkrečiai tau suteikė tiek skausmo?
– Tai ką, išeina, kad aš pati… – drebančiu balsu atsakė moteris.
– O kam tu gali atleisti?
– Sau! – verkiančiu balsu atsakė moteris.
– Atleisti sau – reiškia priimti savo netobulumus.
– Atleisti sau – reiškia atsiverti sau pačiai.
– Tu save pati kankinai ir nusprendei, kad tame kaltas visas pasaulis ir kad jiems tu neatleisi.
– Ir dabar tu nori, kad Dievas tave pasitiktų su išskėstomis rankomis!
– Tu nusprendei, kad Dievas panašus į seną, silpną ir kvailą senį, kuris atvers duris kvailiems ir piktiems kankiniams?
– Tu galvoji, kad jis sukūrė tobulą vietą, tokiems kaip tu?
– Kai tu sukursi savo nuosavą rojų, kur pirmiausiai tau, o paskui kitiems bus gerai, štai tada galėsi ir pasibelsti į dangaus vartus, o kol kas Dievas davė man nurodymą nusiųsti tave vėl į Žemę, kad tu išmoktume kurti taiką, kurioje vyrautų meilė ir rūpestis.
– O tas, kuris negali pasirūpinti savimi, gyvena tiesiog kliedesyje, kad jis gali pasirūpinti savimi.
– Ar žinai, kaip Dievas išbando moterį, kuri save vadina idealia mama?
– Kaip? – paklausė moteris.
– Jis pasiunčia jai vaikus, kurių likimai tiesiog sudūžta jos akyse…
– Aš supratau…
– Aš nesugebėjau padaryti savo vyro mylinčiu ir atsidavusiu.
– Aš nesugebėjau savo vaikų išauginti sėkmingais ir laimingais.
– Aš nesugebėjau išsaugoti šeimos židinio, kuriame būtų buvusi taika ir harmonija.
– Mano pasaulyje visi kentėjo.
– Kodėl? – paklausė Mirtis?
– Aš norėjau, kad manęs visi gailėtųsi ir man padėtų. Bet niekas manęs taip ir nepagailėjo. Tada aš ir pagavojau, kad manęs pasigailės Dievas ir tik Jis paguos ir apkabins!
– Atsimink, kad patys pavojingiausi žmonės žemėje yra tie, kas nori, kad jų gailėtųsi ir užjaustų. Juos vadina – “Aukomis”.
– Jūsų pats didžiausias neišmanymas yra tame, kad Jūs galvojate jog Dievui reikalinga kažkieno tai auka.
– Dievas į savo karalystę įleidžia tik tuos, kurie atsidavė Jam visapusiškai ir visiems laikams.
– Keliauk atgal į Žemę ir išmok priimti save, priimti visus savo artimus, priimti visas kitas gyvas būtybes, nesvarbu kokios jos būtų.
– Moteris užmerkė akis ir pradėjo visą kelia iš naujo, bet jau kitu vardu ir pas kitus tėvus ir visiškai nauju kūnu.
Išmintis:
Dievas mus kviečia pas save kiekvieną akimirką, tačiau mes turime tiek visokiausių žemiškų reikalų, kad net neturime laiko apie Jį net pagalvoti.
Tačiau tas pats laikas yra toks negailestingas, kad jis mus tiesiog gyvenimo pabaigoje sutrypia ir palieka antriems, tretiems ir dešimtiems mokslo metams kartoti meilės kurso iš naujo.
Pasistenkime išmokti mylėti Dievą ir vienas kitą dar šiame gyvenime.
Sėkmės!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
