Lapkričio 5 diena
Sekmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Paskaitykite šiandien švedų muzikologo, smuikininko Michailo Kaziniko, emigravusio iš Baltarusijos į Švediją pamąstymus apie žmogaus kūrybą ir ilgaamžiškumą.
M.Kazinikas šią temą pavadino – „Jeigu Jūs išmoksite stebėtis – jūs nepasensite!“
Po to, kai mirė mano tėtis, mamą, kuri tuo metu gyveno Baltarusijoje su 100 dolerių pensija dar Chruščiovo statytame name, aš pakviečiau atvykti ir apsigyventi Stokholme.
Mama gauna leidimą iš Švedijos vyriausybės ir atvyksta pas mane.
Po trijų mėnesių valdžia jai duoda nuosavą butą, nes manoma, kad ji negali priklausyti nuo niekuo, išskyrus valstybę, jai duoda pensiją, nemokamas medicinines paslaugas, nemokamą elektrą, nemokamą taksi ir nemokamą transportą.
Vienu žodžiu jai duoda viską!
Ir pagaliau atkeliauja įdomus raštas.
Matote, kiek laiko man reikia kalbėti apie senatvę!
Rašte rašoma: jei norite įgyti išsilavinimą užsieniečiams skirtoje mokykloje su tikslu išmokti švedų kalbą, esate laukiama. Mokslo metai prasideda tokiomis ir tokiomis datomis.
Mama: – „Sūnau, man 73 metai, ar aš neprisidarysiu gėdos?“
Sakau: – „Mama, tu visada buvai puiki mokinė ir šioje mokykloje tu būsi puiki mokinė“.
Mama nuėjo į mokyklą. Ten tokios pat senutės ir senukai, kaip ir ji pati.
Kai kurie 10 metų vyresni, jiems jau 83 metai, o kai kurie jaunesni – jiems 67 metai, vaikai, galima sakyti.
Taip ir buvo sukurta klasė, su visomis mokyklos ir klasės istorijomis.
Klasė, su meile, su laiškučiais, su gimtadienio šventimais, su tortais, su kelionėmis po Švediją.
Ir viskas buvo nemokamai, nes viską apmoka valstybė.
Mano mama mirė sulaukusi 97 metų.
Viena jos draugė mirė sulaukusi 99 metų, dėl medicininės klaidos, kita draugė mirė 103 metų.
Pastaraisiais metais jie parašė ir išleido bendrą knygą, taip pat keliavo į Ispaniją, skrido į Angliją, Izraelį ir patyrė daugybę įspūdžių.
Ir čia yra įdomus momentas. Trys ketvirtadaliai šios klasės mokinių dar yra gyvi.
Tam tikrame amžiuje žmogus gauna paradigmą: gyvenimas baigėsi, laukia tik ligos, tamsa ir mirtis.
Niekam nereikia nei mano minčių, nei idėjų, nei mano eilėraščių, nei mano muzikos ir mane visi apleidžia. Ir man reikia gyventi tik iki mirties.
Kai žmogus eina į mokyklą ir ant kelių rašo netaisyklingus veiksmažodžius, jis gauna informaciją į smegenis: „Aš nežiūriu į tamsą, o mokausi švedų kalbos, kad galėčiau ja kalbėti, o ne, kad su ta kvaila kalba atsigulčiau į karstą.
Žmogus yra ne kūnas, o dvasia.
Kai kūnas stipresnis už dvasią, tada žmogus tik išgyvena.
Kai dvasia stipresnė už kūną, ji juokiasi iš kūno: „Kiek tau metų – 80 ar 90?
Aš mokausi ispanų kalbos.
Aš įsimylėjau!
Ji buvo labai jauna, 65-erių, bet aš turėjau gyventi iki 80 metų ir tik tada tikrai įsimylėti.
Maniau, kad tai meilė, bet tai buvo draugystė.
Ir čia prasideda stebuklas. Kai perjungi savo smegenis, tu jau nebemirsi. Tu jau nebe senas. Jūs nustojate senėti.
Išlikite šviesūs ir įdomūs.
Ar kada nors skaitėte poeziją garsiai?
Pabandykite tai!
Gal jums, kai skaitysite kas nors atsivers.
Ir kai skaitysite, jūs staiga visokeriopai pasikeisite, pradėsite kalbėti aktoriaus balsu, netikėtai norėsite šokti, kai kas salsa, kas flamenką, nukeliausite į nuostabias vietas, kuriose dar nebuvote lankęsis.
Dabar aplink jus yra kitoks pasaulis. Išmeskite viską, kas buvo siejama su varginančiu monotonišku darbu. Dabar jums prasideda laimingi metai.
Prisideda penkeri, dešimt, penkiolika, dvidešimt metų.
Gyvenkite ir niekada nesirgsite.
Svarbiausia – bendravimas su savimi. Meditacija ir savęs priėmimas.
Kuo tampate vyresnis, tuo labiau save priimk.
Mylėk save, atsikelk nuo sofos ne tam, kad prieiti prie artimiausios kėdės, o pajuokauti.
Kad pasidžiaugtum, oi, kokie pumpurai, oi, koks lietus, pabandyk piešti, nežinai, ką gali, pirk akvarelę, dažus, gal tu ne Raffaelo, o abstrakcionistas.
Kai tik pradedate domėtis, viskuo stebėti, tampate jaunesniais.
Kas yra senatvė?
Senatvė tai nesugebėjimas stebėtis.
Jei nežiūrėsi į pasaulį žydromis nustebusio žmogaus akimis, jei sakysi sau: „Viskas baigėsi, viskas praeityje, niekas man nepasakys ir neatvers nieko naujo, visi kvaili, ir jaunimas ne toks, o vidutinio amžiaus, visi ne tokie“, aš toks, aš toks“ – visa tai yra senatvė.
Kai sakai, kad žolė buvo žalesnė, tai yra senatvė.
Būtina pratęsti gyvenimą, kad siela nuolat gautų maisto iš puikios kultūros ir muzikos.
Daugeliui tai skambės tuščiai, nes daugelis to nežino.
O jei žmogus netikėtai atranda gražią didžių kompozitorių muziką, išmoksta klausytis, suprasti ir jausti, tai iš karto automatiškai prailgina gyvenimą.
Kadangi šie signalai ateina iš amžinybės, tai reiškia, kad nemirtingumas yra rimtas dalykas, patikėkite manimi, o ta siela, kuri nesubrendo kūne, o kūnas ją sunaikino, ar ji gali būti nemirtinga?
Nemirtingumą reikia užsitarnauti!
Išmintis:
Mes pasenstame pirmiausiai viduje, save priimdami, kaip kūną.
Tačiau mes esame amžinos Dievo dalelytės – sielos.
Kūnas yra tik darbužis, kurį pakeisime po šio gyvenimo, todėl niekada nenusiminkime ir negalvokime, kad mes mirsime.
Miršta, tai kas laikina – kūnas, tačiau siela, tai yra „Aš“ gyvenu toliau.
Gyvenkite amžinai jau dabar.
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
