Dienoraštis
Sausio 9 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Kiekvieną dieną bandau parašyti Jums kažką tokio, kad Jums tai būtų įdomu ir naudinga.
Paskaitykite šiandien vieną istoriją, kuri atsitiko taip seniai, bet pagal reikšmę aktualią ir šiandien.
Dėl ko ateina išminčiai?
Šiandien noriu papasakoti apie Rabia al-Adawiya al-Qaysiya al-Basria, arabų mistikę, poetę, šventąją moterį.
Rabija gimė Basros mieste, Irake – 718 metais, o šį pasaulį paliko – 801 metais, toje pačioje Basroje, Irake.
Rabija anksti neteko tėvų ir tuo metu toje vietoje plėšikavę plėšikai ją pardavė į vergystę.
Rabija buvo tokia pamaldi ir atsidavusi Dievui, kad jos vienas iš eilinių šeimininkų, buvo taip sujaudintas jos pamaldumo, kad išlaisvino ją iš vergovės ir ji tapo pilnai laisva moterimi, kurios nebeglobojo joks giminaitis vyras.
Rytuose tais laikais buvo įprasta, kad kiekviena moteris buvo globojama tėvo, vyro ar sūnaus visą gyvenimą.
Kai gimė Rabija, ji jau turėjo tris seseris, todėl jai buvo duotas vardas Rabija, kuris reiškė – ketvirtoji.
Kai gimė Rabija, dėl skurdo, namuose nebuvo net aliejaus uždegti lempai ir motina negalėjo pamatyti kaip atrodo dukra, nes tėvas buvo davęs įžadus nieko neprašyti iš gyvų būtybių, kurias sukūrė Dievas.
Tačiau pas Rabijos tėvą per sapną atėjo pranašas Mahometas ir pranešė, kad, jo dukra taps didžia šventąja.
Pranašas Mahometas liepė jam kreiptis į Basros emyrą (valdovą) ir paprašyti pinigų.
Pranašas Mahometas pasakė, kad Emyras turi jam paaukoti pinigų, nes aukojant vargšams jis gali išpirkti nuodėmę už įžado sulaužymą.
Po to, kai Rabija buvo išlaisvinta iš vergystės, ji davė įžadus niekada nekurti šeimos ir gyventi vargšės gyvenimą.
Didžiąją savo gyvenimo dalį ji pragyveno gimtojoje Basroje.
Štai vienas pasakojimas iš jos gyvenimo.
Vieną vakarą žmonės pamatė, kaip Rabija kažko išbėgo iš savo lūšnelės.
Visi kaimynai susirinko prie jos, nes Rabija jau buvo sena.
Žmonės jos paklausė:
– Kas atsitiko? Ką tu čia ieškai žiūrėdama į žemę?
Nepakeldama galvos Rabija atsakė:
– Aš pamečiau adatą.
Tada visi kaimynai puolė ieškoti jos adatos.
Tačiau po kažkurio tai laiko, vienas iš kaimynų susimąstė ir paklausė:
– Rabija, gatvė didelė, visai sutemo, o adata tokia maža. Ar tu gali parodyti tiksliai, kur ta adata nukrito?
Rabija atsakė:
– Adatą aš pamečiau namie.
Rabija, tu tikriausiai išprotėjai! – pasakė kaimynai.
– Jeigu adata iškrito viduje, tai kam tu jos ieškai lauke?
– Todėl, kad čia šviesiau, o namuose visai tamsu.
– Tai, Rabija, jeigu čia ir būtų šviesiau, tu čia nerasi adatos, jeigu jos čia nepametei?
– Juk išmintingiau bus pasišviesti namo viduje ir tu ten surasi tą savo adatą.
Rabija pradėjo juoktis ir tarė:
– Jūs tokie dėmesingi smulkmenoms. Kada gi Jūs tapsite išmintingesni savo asmeniniame gyvenime?
– Aš matau, kad visas Jūsų gyvenimas nukreiptas tik į išorę ir dabar dar kartą įsitikinau, kad Jūs nieko nebeturite savo viduje.
– Pasinaudokite savo intelektu. Kodėl Jūs ieškote laimės išoriniame pasaulyje? Jūs praradote savo laimę, kuri visada būna tik viduje.
Kaimynai buvo šokiruoti Rabijos išmintimi, o ji tuo tarpu tiesiog pradingo savo lūšnelės gilumoje.
Išmintis:
Visais laikais buvo išminčių, kurie žinojo, kad laimė pas žmogų visada randasi viduje, širdyje.
Ir visais laikais buvo didžioji masė žmonių, kurie amžinai ieško laimės išorėje, tai reiškia piniguose, darbe, šeimoje, kelionėje ar daiktuose.
Visais laikais išminčiai mokė žmones ieškoti laimės viduje, tačiau žmonės nelabai klausėsi, klausosi ir klausys išminčių, nes kiekvienas įsivaizduoja esantis pats sau išminčius, nors toks „išminčius“ nuo savo minčių kankinasi ir dieną, ir naktį.
Todėl tokios sielos kaip Rabija ir jai panašios, pastoviai gimsta Žemėje, kad pažadinti žmones iš to iliuzijos miego, kuriame jie pramiega visą savo gyvenimą.
Su meile !
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
