Dienoraštis
Gegužės 23 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien noriu pasidalinti viena pamokančia istorija!
Paskaitykite:
Geriau duoti, negu imti!
Kartą jaunas studentas išėjo į gatvę pasivaikščioti su savo mokytoju.
Eidamas kita gatvės puse studentas pamatė seną batų porą, kuri, matyt, priklausė vargšui valstiečiui, dirbančiam šalia lauke ir jau baigiančiam darbus.
Studentas pasakė profesoriui:
Iškrėskim kokią nors išdaigą su tuo valstiečiu.
Gal paslėpkime jo batus ir slapta stebėkime, ką jis darys, kai jų neras?
Profesorius jam atsakė:
– Jaunuoli, niekada nesityčiok iš kito žmogaus sielvarto ir nelaimės.
– Bet kadangi tu esi turtingas, gali malonumą gauti visai kitokiu būdu – įdėk po vieną auksinę monetą į kiekvieną batą, o tada tu ir aš pasislėpsime už krūmų ir stebėsime jo reakciją.
Studentas taip ir padarė ir jiedu pasislėpė už artimiausių krūmų.
Valstietis baigė darbą ir netrukus atėjo iš lauko į vietą, kur paliko batus ir paltą.
Audamasis batus jis pajuto, kad batuose kažkas yra.
Iš pradžių jis pamanė, kad tai akmuo, bet netrukus suprato, kad tai auksinė moneta.
Pamatęs auksinę monetą jis nustebo, apsidairė ir kurį laiką mąstė.
Jis dar kartą apsižvalgė, bet nieko aplink nepamatęs jis įsidėjo monetą į kišenę ir ėmė autis kitą batą, tačiau savo nuostabai ten irgi rado auksinę monetą.
Staiga jis susijaudinęs parpuolė ant kelių, pakėlė galvą į dangų ir pradėjo melstis bei dėkoti visu balsu Dievui už tokias dovanas.
Savo maldoje jis prisiminė sunkiai sergančią žmoną, vaikus, kurie neturi ką valgyti, o dabar, nematomos rankos, padovanojusios jam monetas, dėka jie galiausiai bus išgelbėti.
Studentas stovėjo giliai sukrėstas ir jo akys buvo pilnos ašarų.
Profesorius jam tarė:
– Jei būtumei iš jo pasityčiojęs paslėpdamas batus, ar tada būtum laimingesnis nei dabar?
Jaunuolis atsakė:
– Profesoriau, jūs man šiandien davėte pamoką, kurios niekada nepamiršiu!
– Dabar suprantu žodžius, kurių anksčiau nesupratau:
– Palaimintas labiau tas, kuris duoda, nei tas, kuris gauna.
Todėl jei norite daryti gera, paskubėkite ir nepasigailėsite.
Vadovaukitės savo sąžine ir nenukrypkite iš moralinių vertybių kelio.
Išmintis:
Mūsų visų dvasinė prigimtis yra duoti, nes duodant mes gauname laimės palaiminimą.
Duodant mes apsivalome nuo gobšumo, pavydo, klastos, melo, šiurkštumo, abejingumo, kietumo, abejingumo, baimės ir dar daug kitų demoniškų charakterio savybių.
Duodant mes visada pageriname savo likimą.
Duodant mes augame viduje.
Duodant mes atsirišame nuo rytdienos.
Duodant mes pajaučiame, kad ir mums viską duoda Pats Viešpats.
Duodant mes tampame galiausiai – laimingi.
Duokime kol galime, nes ateis diena, kai mums atiduos viską ką mes buvome išdalinę: jeigu darėme gerą, gausime gerą, jeigu elgiamės netinkamai, netinkamai elgsis ir su mumis.
Su meile!
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
