Sausio 17 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas, kaip galima pasiekti savo svajonę nekreipiant dėmesio į savo amžių.
Paskaitykite:
Per vieną iš paskaitų biologijos profesorius supažindino mus su nauja studente.
Tą akimirką pajutau lengvą prisilietimą prie savo peties.
Atsigręžusi pamačiau mažą, išsausėjusią senutę, kuri man taip atvirai šypsosi, kad ir mano veide nevalingai nušvito šypsena.
„Sveika, gražuole, mano vardas Rožė ir man 87 metai“, – pasakė ji. – Ar galiu atsisėsti šalia tavęs?
Nusišypsojau ir pasislinkau, kad ir ji turėtų kur atsisėsti.
– Žinoma, sėskit. Ar galiu paklausti, kas jus atvedė į universitetą tokio nekalto amžiaus, kaip jūsų? – staiga norėjau pajuokauti.
„Esu čia tam, kad susirasčiau turtingą vyrą ir padovanočiau jam krūvą vaikų“, – šyptelėjo man senolė.
– O, jeigu rimtai?
Rožė man vis labiau ir labiau pradėjo patikti.
O, jeigu rimtai. Aš visada norėjau įgyti aukštąjį išsilavinimą ir štai aš dabar čia”, – atsakė Rožė.
Po paskaitų nuėjome į studentų valgyklą ir kartu papietavome.
Nuo tos dienos, mes tris mėnesius pietaudavome kartu.
Rožė tapo mūsų kompanijos siela ir centru. Visi studentai noriai su ja bendravo, nė karto neišreikšdami priešiškumo.
Semestro pabaigoje pakvietėme ją pasakyti pabaigimo kalbą.
Jai einant į tribūną, iš rankų iškrito popierėliai su pasirašyta kalba.
Suglumusi Rožė bandė juos susirinkti, bet visų taip ir nesurinko.
– Atsiprašau, aš tapau tokia išsiblaškiusi. „Dėl savo vyro aš nustojau gerti alų, tačiau viskis mane pribaigia daug greičiau“, – juokavo ji.
„Aš nesusirinksiu visų tų „špargalkių“, todėl leiskite man pasakyti, ką aš manau savo širdyje.
Kai juokas nurimo, ji išsikosėjo ir pradėjo savo kalbą:
– Mes nenustojame žaisti, nes augame. Mes augame, nes nustojame žaisti.
Yra tik keturios jaunystės, laimės ir sėkmės, paslaptys.
Jūs turėtumėte šypsotis ir kasdien savo gyvenime rasti ką nors juokingo.
Jūs turite turėti svajonę.
Kai nustojate svajoti, jūs mirštate.
Aplink mus yra tiek daug žmonių, kurie jau yra mirę, bet jie to net nežino!
Yra didžiulis skirtumas tarp senėjimo ir augimo.
Jei tau 19 metų ir tu guli ant sofos ištisus metus ir nieko nedarai, tau sukaks 20.
Jei aš gulėsiu ant sofos ištisus metus ir nieko nedarysiu, man sukaks 88.
Nieko baisaus nėra, kad tampame vyresni.
Kad pasentume, mums nereikia talento ar dovanų.
Dovana iš aukščiau yra per pokyčius atverti sau naujų galimybių.
Nesigailėkite dėl praeities!
Seni žmonės dažniausiai nesigaili to, ką padarė, tačiau aprauda tai, ko nespėjo padaryti.
O mirties bijo tik tie, kurie per daug gailisi.
Savo kalbą baigusi fraze „Pagarbiai, Rožė“, senolė grįžo į savo vietą.
Visi tylėjome ir „virškinome“ tai, ką išgirdome.
Po metų Rožė įgijo aukštąjį išsilavinimą, apie kurį taip ilgai svajojo.
Ir po savaitės ji ramiai mirė miegodama.
Daugiau nei du tūkstančiai studentų atvyko į jos laidotuves prisimindami, kad ši maža šviesi moteris savo pavyzdžiu parodė, kad niekada nevėlu tapti tuo, kuo nori būti.
Senti nėra sunku.
Senėjimas yra neišvengiamas.
Tačiau ar augti, mes pasirenkame patys.
Anantara das išmintis:
Sensta tik mūsų medžiaginis kūnas, tačiau siela niekada nesensta.
Sensta visa mūsų sąmonė, jeigu mes save sutapatiname su kūnu.
Jeigu mes save sutapatiname su kūnu, o taip dauguma ir daro, tada prasideda senatvės kančios.
Jeigu mes save sutapatiname su kūnu, tai diena iš dienos pas mus augs tik nerimas ir baimė.
Jeigu mes save sutapatiname su kūnu, tai kasdien jausimės vienišesni ir niekam nereikalingi.
Jeigu mes save sutapatiname su kūnu, tai palaipsniui atrofuosis mūsų atmintis ir protas.
Jeigu mes save sutapatiname su kūnu, tai manysime, kad mus palaidos ir mes daugiau nebeegzistuosime.
Jeigu mes save sutapatiname su kūnu, mes niekada netapsime laimingi.
Mielieji, supraskite, kad Jūs – ne kūnai, Jūs – dvasinė būtybės – SIELOS, todėl nieko nebijokite.
Nebijoti galėsite pradėti tik tada, jei atsiremsite į Aukščiausiąjį, jeigu remsitės tik lazdą, tai lazda įveikti baimės tikrai nepadės.
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
