Kas didingiausias?

Sausio 4 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius

Tema: Kas didingiausias?

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien Jamini sukako aštuoni mėnesiai.

Kaip greitai „bėga“ laikas.

Šiandien noriu papasakoti vieną didingą senovės istoriją apie mūsų visų didingumą.

Paskaitykite.

Tai įvyko prieš daug tūkstančių metų Indijoje, vienoje karalystėje.
Tos šalies karalius turėjo įprotį užduoti visiems sanjasams (Vienuolis, atsižadėjęs pasaulio žmogus), kurie tik užsukdavo į jo karalystę vieną klausimą:
– Kas aukščiau randasi socialinėje hierarchijoje – tas, kuris atsižadėjo pasaulio ir tapo sanjasu, ar tas, kuris yra paprastas žmogus ir atlieka sąžiningai savo pareigas?
Daugelis išminčių visaip bandė išspręsti tą užduotį.
Vieni tvirtino, kad sanjasiai yra aukščiau.
Tada karalius reikalavo įrodyti, kad taip ir yra.

Ir kai jie negalėdavo įrodyti, karalius įsakydavo jiems vesti ir gyventi pasaulietinį gyvenimą.

Paskui ateidavo kiti vienuoliai – sanjasai ir sakydavo:
Šeimos žmogus, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas yra aukščiau už viską.

Ir jeigu jie negalėdavo to įrodyti, juos taip pas priversdavo vesti ir gyventi pasaulietinį gyvenimą.

Tačiau vieną dieną atėjo vienas sanjasas ir karalius uždavė jam tą patį klausimą.

Sanjasas atsakė:
– O, karaliau! Kiekvienas yra didingas būdamas savo vietoje!

– Įrodyk man tai, – pasakė karalius.

– Aš įrodysiu, atsakė sanjasis, – bet tu turėsi karaliau su manimi keliauti ir gyventi keletą dienų ten, kur gyvensiu aš, nes kitaip aš to neįrodysiu.
Karalius sutiko su tokiu sanjasio reikalavimu ir jie abu iškeliavo už pačios karalystės ribų ir nuėjo iki kitos didžiulės valstybės, kuri buvo šalia mūsų karaliaus sienos ribų.

Kai jie pasiekė tos karalystės sostinę, ten vyko didžiulė šventė.

Karalius ir sanjasis išgirdo būgnų gausmą, įvairią muzika ir šauklių šauksmus.

Gatvėse buvo pilna žmonių.

Visi buvo šventiškai pasipuošę ir visur šaukliai skelbė naujienas kas turi per šventę įvykti.

Karalius ir sanjasis stovėjo ir žiūrėjo kaip ir kas vyksta toje šventėje.

Šaukliai skelbė, kad tos karalystės karaliaus dukra ruošiasi ištekėti ir kad ji išsirinks vyrą iš čia susirinkusios minios.

Pagal senovės tradiciją, Indijoje, princesės pačios rinkdavosi sau vyrą.

Tais laikais kiekviena princesė turėjo savo įsivaizdavimą, kokio jai reikia vyro.

Vienos trokšdavo ištekėti už pačio gražiausio vyro, kitos – už labiausiai mokyto vyro, trečios – už pačio turtingiausio, o ketvirtos – už pačio narsiausio.

Ir kiekviena pasirinkdavo tą, kuris jos manymu yra geriausias iš tų, kokio jos ieškojo.

Į tą karalystę atkeliavo visų aplinkinių valstybių princai ir karaliai.

Kai kurie tie karaliai patys turėjo savo šauklius, kurie skelbė koks narsus ir turtingas yra jų šeimininkas ir kad princesė, turi rinktis būtent tą karalių.

Pačią princesę nešė auksiniame palankine, jos tarnai.

Princesė žvalgėsi į visus vyrus ir klausėsi ką jie kalba patys arba ką apie juos sako jų tarnai.

Kai ji išklausydavo visą informaciją apie kažkurį princą ar karalių, ji sakydavo tarnams nešti palankiną toliau ir daugiau prie to jaunikio nebegrįždavo.

Jeigu princesei patikdavo koks nors princas ar karalius, ji mesdavo jam gėlių girliandą ir tas jaunikis tapdavo princesės vyru.

Princesė buvo graži kaip ryto aušra ir jos vyras po jos tėvo mirties turėjo paveldėti visą karalystę.

Princesė norėjo sau susirasti patį gražiausią vyrą, tačiau tokio tarp susirinkusių, kuris jai patiktų, nesimatė.

Tai buvo jau nebe pirmą kartą rengiama tokia šventė, tačiau ji iki šiolei nebuvo išsirinkusi sau tinkamo vyro.

Tačiau ši šventė buvo didžiausia iš visų, kurios buvo organizuotos toje karalystėje.

Ir į tą šventę susirinko minios žmonių.

Nešikai nešiojo princesę nuo vieno žmonių būrio prie kito, tačiau matėsi, kad jai niekas iš esančių vyrų nepatiko ir susirinkusieji su nusivylimu galvojo, kad ir ši šventė baigsis be jokių rezultatų.

Kaip tik tą akimirką tarp žmonių pasirodė jaunas žmogus, taip pat Sanjasis (Atsiskyrėlis), kaip ir tas, kuris keliavo su karaliumi.

Tas Sanjasis buvo gražus, kaip Saulė, kuri šviečia kiekvieną dieną.

Jis atsistojo nuošalyje ir stebėjo viską kas vyko aplinkui.

Kai nešikai nešė princesę su palankinu pro šalį to Sanjaso, ji liepė sustoti ir metė jam gėlių girliandą ant kaklo.

Jaunasis Sanjasis pagriebė tą girliandą, kuri buvo jam ant kaklo ir numetė šalin, pasakęs:
– Kas per kvailystė! Aš juk esu Sanjasis. Kokios gali būti su manimi vestuvės?
Tos princesės tėvas, karalius, pagalvojo, kad Sanjasis mano esąs vargšas ir nedrįsta vesti princesės, tarė:
– Už savo dukrą aš iš karto atiduodu pusę karalystės, o po mano mirties, tu valdysi visą karalystę.
Ir teda karalius pats uždėjo Sanjasui gėlių girliandą.

Bet jaunasis Sanjasis vėl numetė žemėn tą girliandą ir tardamas:
– Tai nesąmonė! Aš nenoriu nieko vesti!

Taip taręs, jaunasis Sanjasis greitai pasišalino iš tos vietos.

Princesė, taip įsimylėjo jaunąjį Sanjasą, kad sau tarė:

– Aš turiu už jo būtinai ištekėti, nes kitaip numirsiu, – ir ji pradėjo eiti jam iš paskos, norėdama jį sugražinti į šventę.
Tada sanjasis, kuris buvo atsivedęs karalių iš gretimos karalystės, tarė:
– Eime paskui juos ir jie pradėjo iš toli sekti paskui jaunąjį Sanjasą ir princesę.

Jaunasis Sanjasas, kuris atsisakė vesti princesę, išėjo iš miesto ir pasiekė mišką, kuris buvo už kelių kilometrų nuo miesto.

Princesė sekė paskui Sanjasį, o karalius su savo sanjasiu ėjo jiems iš paskos.

Jaunasis Sanjasis gerai žinojo tą mišką ir visus slaptus takelius jame.

Netikėtai jis pasuko į vieną iš miško takelių ir pradingo tarp medžių.

Princesė blaškėsi jo ieškodama ir matydama, kad nebesuras, pradėjo verkti.

Princesė net nežinojo, kai begrįžti atgal į miestą ir prie jos priėjęs karalius su sanjasiu pažadėjo ją parvesti atgal į miestą.

Gretimos šalies karalius tarė princesei:

– Dabar jau tamsu ir mes nesurasime kelio atgal. Štai didelis medis, pailsėk po juo, o anksti ryte mes eisime atgal.

Tuo metu tame medyje mažas paukštelis su patele ir trimis paukščiukais.

Tas paukštelis pasižiūrėjo iš viršaus žemyn ir pamatęs po medžiu žmones, tarė savo žmonai:
– Mieloji, ką mums daryti? Mūsų namuose yra svečių, bet dabar žiemą ir mes neturime ugnies.

Tada mažas paukštelis išskrido iš lizdo ir nuskridęs į miestą, parnešė vieną rusenantį pagaliuką ir numetė svečiams.

Karalius ir sanjasis prisirinko žabų ir sukrovę laužą jį užkūrė.

Bet paukštelis ir toliau buvo nepatenkintas savo svetingumu. Ir jis tarė savo žmonai:
– Mieloji! Ką mums daryti? Mes neturime kuo pavaišinti šiuos žmones ir pasižiūrėk kokie jie alkani!
– Mes šeimininkai ir mūsų pareiga – pamaitinti visus, kurie ateina į mūsų namus. Aš padarysiu viską kas iš manęs priklauso – aš atiduosiu jiems savo kūną.

Ir su tais žodžiais, tas paukštelis puolė į ugnį ir žuvo.

Žmonės matė, kaip paukštelis puolė į ugnį ir bandė jį gelbėti, tačiau jau buvo per vėlu.

Patelė pamatė, kaip pasielgė jos vyras ir tarė:
– Tų žmonių yra trys ir visiems jiems vieno paukštelio pavalgymui neužteks.
– Aš negaliu leisti, kad mano vyro poelgis būtų beprasmiškas – aš irgi atiduosiu jiems savo kūną.

Ir su tais žodžiais ji puolė į ugnį ir taip pat žuvo.

Tada tie trys paukščiukai, pamatę, kaip pasielgė jų tėvai ir supratę, kad jų tėvų kūnų bus per mažai žmonėms pavalgyti, tarė:
– Mūsų tėvai padarė viską ką galėjo, bet to nepakanka. Mūsų pareiga – pratęsti tėvų pradėtus darbus. Atiduokime savo kūnus, tiems žmonėms. Ir visi trys puolė į ugnį.

Trys žmonės: karalius, sanjasis ir princesė buvo šokiruoti tuo ką pamatė ir patyrė. Jie nevalgė tų paukščiukų ir visą naktį alkani prasėdėjo prie laužo, o ryte parodė princesei kelią į miestą.

Kai jie pasuko atgal į savo karalystę, sanjasis tarė karaliui:
– Karaliau! Tu dabar turėjai pamatyti ir patirti, kad kiekvienas yra didis savo vietoje.
– Jeigu tu nori gyventi su pasauliečiais, tai gyvenk, kaip tie paukščiukai ir visada būk pasiruošęs, paaukoti save dėl kitų.
– Jeigu tu nori atsižadėti šio pasaulio, tai būk, kaip tas jaunas Sanjasis, kuriam pati gražiausia princesė ir visas karalystė yra tuščia vieta.
– Kiekvienas yra didingas, tačiau vieno pareiga negali tapti kito pareiga. Kiekvienas turi atlikti savo pareigas.

Išmintis:
Kiekvienas žmogus, kiekviena gyva būtybė yra Dievo vaikas.

Nėra nei vieno veiksmo, kurio nesankcionuotų Dievas.

Tačiau kiekvienas mūsų veiksmas turi būti skirtas Aukščiausiajam, kaip mūsų auka.

Tik tada mes išeisime iš gimimo – mirties rato ir tapsime laisvi nuo visų kančių.

Su meile !

Jūsų tarnas
Anantara das

Jeigu Jus mano veikla ir paskaitos įkvėpė pradėti keisti Jūsų gyvenimą į gerą, jeigu padėjo išspręsti Jūsų asmenines ar šeimos problemas ar dar kokiu nors būdu Jums pagelbėjo ir jeigu už tai jaučiate dėkingumą, galite paremti mano veiklą. Aš būsiu Jums labai dėkingas, o paaukotos lėšos padės pasikeisti ir kitų žmonių gyvenimams.
Noriu paremti
Dalintis

Parašykite komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *