Dienoraštis
Liepos 29 diena
Šeštadienis
Kirneilė, Molėtų r.
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien paskaitysime vieną seną išmintingą ir pamokantį nutikimą. Paskaitykite!
Kas yra laimė?
Sakoma, kad Solonas (640 m. p.m.e. senovės graikų išminčius), Krezo (595 m. p.m.e. Lidijos karalius) prašymu, atvyko į Sardą.
Kai Solonas apžiūrėjo nuostabią Krezo pilį, šis paklausė jo, ar pažįsta už jį laimingesnį žmogų šiame pasaulyje?
Solonas atsakė, kad pažįsta tokį žmogų: tai jo bendrapilietis Telas.
Tada jis pasakė, kad Telas buvo aukštos moralės žmogus, palikęs vaikus, turinčius gerą vardą, turtą, kuriame yra viskas, ko reikia, ir žuvo šlovingai ir narsiai kovodamas už tėvynę.
Solonas Krezui atrodė ekscentriškas ir grubus, nes jis nematavo laimės sidabro ir aukso gausa, nes paprasto žmogaus gyvenimą ir mirtį iškelė aukščiau už Krezo didžiulę galią ir valdžią.
Ir vis dėlto jis vėl paklausė Solono, ar po Telo pažįsta dar ką nors laimingesnio už jį.
Solonas vėl pasakė, kad žino: tai buvo Kleobis ir Bitonas, du broliai, kurie labai mylėjo vienas kitą ir savo motiną.
Kai vieną dieną jų jaučiai ilgai negrįžo iš ganyklos, jie pasikinkė patys į vežimą ir nuvežė motiną į Heros šventyklą.
Visi miestiečiai ją vadino laiminga ir ji dėl to labai džiaugėsi.
Jie paaukojo auką Dievams, gėrė vandenį, bet kitą dieną nebeatsikėlė.
Jie buvo rasti negyvi.
Jie, įgiję tokią šlovę, sutiko mirtį be skausmo ir sielvarto.
– O aš, – jau supykęs sušuko Krezas, – tu manęs visai nepriskiri prie laimingų žmonių?
Tada Solonas, nenorėdamas jam pataikauti, bet ir nenorėdamas dar labiau jo erzinti, pasakė:
– Lidijos karaliau!
Dievas davė mums, helenams, galimybę visame kame laikytis saiko.
Ir dėl tokio saiko jausmo turime ir savotišką nedrąsų protą, matyt, paprastų žmonių, o ne karališką, genialų.
Toks protas, matydamas, kad gyvenime visada pasitaiko visokiausių likimo sunkumų, neleidžia didžiuotis tam tikros akimirkos laime, nes viskas bet kurią akimirką gali pasikeisti.
Visokiausių nelaimingų atsitikimų kupina ateitis nepastebimai artėja prie kiekvieno.
Kam Dievas siunčia laimę visam likusiam gyvenimui, mes jį laikome laimingu.
O vadinti žmogų laimingu, kai jis dar gyvena ir jam gresia daugybė pavojų – tai tas pats, kas paskelbti nugalėtoju ir vainiku apvainikuoti varžybų dar nebaigusį sportininką.
Tai neteisingas reikalas, neturintis jokios prasmės.
Po šių žodžių Solonas išėjo.
Jis įžeidė Krezą, bet Krezas protingesnis netapo.
Taip atmestinai tuo metu Krezas elgėsi su Solonu.
Po pralaimėjimo mūšyje su Kiru, Krezas prarado savo sostinę.
Jis pats buvo paimtas į nelaisvę ir jo laukė liūdnas likimas būti sudegintu ant laužo.
Laužas jau buvo paruoštas.
Ant jo buvo pastatytas surištas Krezas.
Visi persai žiūrėjo į šį vaizdą ir šalia buvo persų karalius Kiras.
Tada Krezas, kiek turėjo jėgų, tris kartus sušuko:
— O Solonai! O Solonai! O Solonai!
Kiras nustebo ir pasiuntė karį pasiteirauti, į kokį žmogų ar dievą Soloną jis kreipiasi tokioje beviltiškoje situacijoje.
Krezas nieko neslėpdamas pasakė:
– Tai buvo vienas iš graikų išminčių, kurį pakviečiau į sostinę, bet ne tam, kad jo pasiklausyčiau ir išmokčiau ko nors išmintingo, ko man reikia, o tam, kad jis žavėtųsi mano turtais ir grįžęs į tėvynę, pasakotų apie tą gerovę, kurią aš tada turėjau ir kurią praradau.
Ir kaip paaiškėjo ta gerovė, atnešė daugiau man sielvarto nei kažkokios tai laimės.
Kol egzistavo mano valstybė, vienintelis geras dalykas iš to buvo tik tuščios kalbos ir šlovė.
Ir valstybės praradimas mane atvedė prie didelių kančių ir nelaimių, nuo kurių niekur nepabėgsi.
Taigi Solonas, žiūrėdamas į mano tuometinį gyvenimą, numatė, kas nutiks dabar, ir patarė nepamiršti savo gyvenimo pabaigos, o ne didžiuotis ir didinti savo trapų turtą.
Šis atsakymas buvo perduotas Kirai.
Jis pasirodė protingesnis už Krezą ir, matydamas Solono žodžių patvirtinimą šiuo pavyzdžiu, ne tik išlaisvino Krezą, bet ir visą gyvenimą su juo elgėsi pagarbiai.
Taigi Solonas išgarsėjo visam amžiui: vienu žodžiu išgelbėjo vieną karalių ir apšvietė kitą.
Išmintis:
Iš tikrųjų materialiame pasaulyje jokios laimės nėra.
Tai labai mums sunku suprasti ir tuo patikėti.
Laimė – tai sielos, o ne proto būsena.
Šiame pasaulyje laime mes vadiname tas akimirkas, kai pasitenkina protas.
Bet argi protas visada laimingas?
– Ne!
Protas pastoviai tai džiūgauja, tai liūdi ir jis kitaip niekada nesielgs, nes kitaip ir nemoka funkcionuoti, net jeigu praeitų ir visa amžinybė.
Tikra laimė glūdi giliau ir ji yra pastovi, amžina, pilna žinojimo ir palaimos.
Tikra laimė – tai amžina tarnystė Viešpačiui ir tik Jis vienintelis gali padaryti mus laimingais per amžių amžius – amžinai.
Todėl mokykimės tarnauti Jam, kol turime šį kūną ir šį žmogišką gyvenimą, kurio tikroji paskirtis ir yra – išmokti tarnauti Dievui.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
