Likimas

Dienoraštis

Liepos 30 diena
Sekmadienis
Kirneilė, Molėtų r.

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien paskaitysime vieną seną išmintingą ir pamokantį nutikimą. Paskaitykite!

Likimas

Kartą pas išminčių Amu atėjo žmogus pasiskųsti dėl savo blogo likimo.

Tas žmogus ieškojo geresnio gyvenimo, tačiau jo paieškos nedavė jokių rezultatų.

Jis nenorėjo taikstytis su tuo gyvenimu, kurį gavo pagal karmą, tačiau pradėdamas kaskart naują gyvenimo etapą, jis ir toliau visus kritikavo.

Tas žmogus buvo pragyvenęs jau nemažą gyvenimo dalį.

Amu nustebo sulaukęs tokio žmogaus vizito ir pagalvojo:
– Jo visas likimas yra būti nepatenkintu savo likimu ir nesugebėti nieko pakeisti savo likime!
– Kaip tas žmogus turi neapkęsti savo gyvenimo!?

Ir Amu garsiai pasakė:

– Esu girdėjęs panašią gyvenimo, kaip ir tavo istoriją.

– O, kaip įdomu – ištarė nelaimingasis.

– Papasakok išminčiau man tada tą istoriją.

– Toks vargšas, kaip tu, atėjo kartą pas išminčių ir skundėsi, koks negailestingas likimas jo atžvilgiu.

Išminčius paklausė to žmogaus:
– Ką tu darytumei su likimu, jeigu jis būtų šalia?
– Tą patį, ką jis padarė su manimi! – supykęs sušuko žmogus.
– Taigi jūs esate verti vienas kito, – pastebėjo išminčius.

Žmogus kurį laiką tylėjo ir paskui paklausė:

– O ką darytumėte jūs išminčiau?

Amu atsakė:

– Aš manau kitaip.
– Žmonės dažnai skundžiasi likimo tironija, kuri toli gražu ne visada yra bloga.
– Kodėl likimas neturėtų skųstis ir nesislėpti nuo tų, su kuriais jis nenori turėti jokių reikalų?
– Kadangi yra tokių, kurie visą gyvenimą ieško savo teisingo ir gero likimo, tai išeina, kad jis, vargšas, nuo jų slepiasi?

Tai pasakęs Amu pažvelgė į tą žmogų ir raminamai nusišypsojo.

Vyriškis apstulbęs žiūrėjo į išminčių.

Iš šios pusės jis aiškiai neįvertino savo nesėkmių.

– Ar nori pasakyti, kad likimas bijo manęs? – patikslino jis.

– Kodėl gi ne? – paklausė Amu.
– Juk jūs tikriausiai išspaudėte šiame savo dabartiniame gyvenime iš likimo viską ką tik įmanoma ir jis išspaudė iš jūsų ne mažiau.

– Aš kažkaip apie tai nepagalvojau – sutrikęs sumurmėjo vyras. – Tai ką man daryti?

– Nežinau.
– Jei nuspręsi pasigailėti savo likimo, tai tik laimėsi viską dėl savęs.

– Galbūt tada jis tau nusišypsos.

– Tai, kad tu netiki savo likimu, dar nereiškia, kad jis tavimi netiki.

– Štai kaip – suglumo vyras.

Kai tas žmogus išėjo susimąstęs, išminčius tarė mokiniams, besiklausantiems pokalbio:

– Matote, likimas nėra tuščia frazė.
– Šis nelaimingasis yra svajotojas, nes ieško neįmanomo – kito jau paruošto likimo, kad pakeistų savąjį, o ne, kad pasikeistų pats.
– Paprasti žmonės susitaiko su savo likimu, bandydami pakeisti save.
– Kita vertus, svajotojai negali ilgai džiaugtis.
– Juk patys nelaimingiausi jiems yra laimingi žmonės, kurie turi viską.

Pamatęs, kad mokiniai į jį žiūri nustebę, šypsodamasis pridūrė:

– Pamiršote posakį: – Kas turi viską, netenka teisės svajoti.

Išmintis:

Savo likimą kurią kiekvienas žmogus asmeniškai.

Mes negalime pakartoti kito žmogaus gyvenimo, nes nuo to kito žmogaus mes visada skirsimės savo svajonėmis, kalba, elgesiu, aplinka ir savo likimu.

Kada prasidėjo mūsų likimas niekas negali pasakyti, nes jis amžinas ir individualus.

Mūsų likimą žino tik Dievas ir niekas kitas.

Nuo Dievo nieko negalime paslėpti, nes Jis su mumis per amžių amžius.

Jis niekada mūsų nepalieka vienų ir Jis yra visų mūsų poelgių liudininkas.

Jis sankcionuoja kiekvieną mūsų veiksmą ir su kiekvienu iš mūsų turi asmeniškus individualius santykius.

Todėl dėl savo blogo ar gero likimo mes nieko negalime kaltinti, nes už likimo stovi visa mūsų praeitis.

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das