Sausio 9 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pamokanti istorija, kaip atsikratyti savo komplesų.
Paskaitykite:
Populiari amerikiečių tinklaraštininkė Mišelė Combs savo internetiniame puslapyje papasakojo apie tai, kaip įprasti stereotipai gadina mūsų gyvenimus.
Ji taip pat papasakojo ir apie ypatingus bonusus, kuriuos mums suteikia amžius.
Štai ką ji rašo:
Prieš 25 metus aš skaičiau blizgančius žurnalus, atidžiai išstudijavau mados ir grožio skyrius, mokiausi patarimų iš stulpelių „Kaip įtikti savo mylimam žmogui 125 būdais“. Šiandien aš iš įpročio vartau straipsnius tema „Kaip nepasenti“ arba „Kaip taisyklingai pasenti“ ir kitas nekenksmingas tačiau ir nenaudingas šiukšles. Ir štai ką noriu pasakyti tiems, kuriems dabar 25–30 metų: nešvaistykite laiko!
Pusę savo gyvenimo praleidau kovodama su senėjimu, ir senėjimas vis tiek laimėjo. Kodėl taip beviltiškai švaisčiau laiką? Kodėl iš karto nepripažinau pralaimėjimo ir nepabandžiau tiesiog gyventi? Nežinau. Visą gyvenimą buvau apsimetusi, kad esu kitokia: bendraujanti, seksualiai laisva, jaunesnė, stilingesnė. Aš sugaišau dešimtis tūkstančių valandų dažydama savo žilus plaukus ir stovėdama ant svarstyklių. Ir galiausiai pasakiau sau – užtenka.
Prieš metus nustojau dažyti plaukus. Atsisakiau dietos, o dabar tik pasirūpinu, kad mano mityba būtų pilnavertė ir antras momentas, kad būtų skanu. Aš priaugau 10 kilogramų ir man į tai nusispjauti. Su fitneso klubu sutarties nepratęsiau, nes iš tikrųjų iš visų fizinių užsiėmimų mėgstu tik rytais bėgioti parke, kartu vedžiojant ir šunį. Nustojau leisti beprotiškus pinigus kosmetikai, nes kasdieniam makiažui man tereikia tonalinio kremo, antakių pieštuko ir tušo.
Man 52 metai, bet jaučiuosi lyg 30 metų. Ne, aš nesu pamišusi, matau visas savo raukšles, suglebusius šonus ir pigmentines dėmes. Aš kalbu apie vidinę būseną, sielos būseną. Aš tiesiog nebežudau savęs dėl teiginio – „suteik savo kūnui būseną, atitinkančią tavo savijautą“.
Apie tokius žmones kaip aš sakoma, kad tai „ne kovotojai“. Ir aš nesuprantu, kodėl tai yra blogai. Taip, aš pasirinkau mažiausio pasipriešinimo kelią: būti laimingai tiesiog taip, nepaisant nieko kito.
Aš per daug sena, kad:
1. Tylėčiau
Jei turiu ką pasakyti, tai sakau ir nebijau būti nesuprasta, neteisingai išgirsta ir negalvoju apie tai, ką kiti, tikriausiai apie mane pagalvos. Tai jų problema, o ne mano. O jei kas nors su manimi blogai pasielgė, įžeidė, ar buvo nemandagus, aš netylėsiu, jam ar jai pasakysiu: „Tu esi nemandagus, šlykščiai pasakei, man nemalonu su tavimi bendrauti“. Ir negalvosiu apie tai, ką padariau, kad nusipelniau grubumo. Pasaulyje juk yra tiek chamų. Ir mes turime juos pastatyti į savo vietas.
2. Pergyventi dėl to, kaip aš atrodau
Mano vyras man pasiūlė papusryčiauti kavinėje. Nuėjau ruoštis ir sužinojau, kad sausas šampūnas (ir apskritai šampūnas) baigėsi. Džinsus nešiojau jau du kartus. Prieš trejus metus tikrai būčiau jam pasakiusi, kad nesu pasiruošusi kur nors taip eiti. O dabar pagalvojau, po velnių, mano mylimas vyras kviečia mane su juo pusryčiauti. Ir koks skirtumas, ir bendrai nesvarbu, ar išsiploviau plaukus? Jis pamatė mane šį rytą ir nori eiti su manimi į kavinę. Ir man nusispjauti, ką galvoja žmonės prie kito staliuko. Ir dar, aš nelyginau net savo marškinėlių. Aš jų bendrai daugiau nebelyginu. Jie yra švarūs ir to pakanka.
3. Turėti silpnybių
Tai nėra silpnybės. Tai mano norai ir aš juos įgyvendinsiu. Aš nesigėdiju skaityti bulvarinius romanus, klausytis Lady Gagos, šokti ir 2 valandą nakties suvalgyti sūrio pyragą ir penktą kartą žiūrėti filmą „Vaikštantys numirėliai“.
4. Dėvėti nepatogius batus
Batai yra skirti tam, kad būtų patogu vaikščioti. Jie turėtų būti minkšti, patogūs, tinkantys sezonui ir būti mano dydžio. Ir aš apsimausiu sandalus ant kojinių, jei suvoksiu, kad per ilgą dieną gali pradėti skaudėti kojas. Mano kojos yra svarbesnės už nepakeliamą psichologinę traumą, kurią galiu padaryti kažkieno estetiniam jausmui.
5. Atsiprašyti už netvarką.
Atsiprašau, ar jūs pasamdėte mane, kad šiuose namuose būtų švaru? Nieko baisaus, nes tai MANO namai? Aš buvau be nuotaikos ir jų nevaliau – koks tavo reikalas?
7. Kaupti šlamštą.
Iš savo žodyno išbraukiau frazę „O kas, jei pravers“. Jei dabar nežinau, kam man to daikto reikia, jis iškeliauja į šiukšliadėžę.
8. Būti optimistiška.
Ne kiekvienas žmogus turi kažką gero. Kai kurie žmonės yra kvaili nuo galvos iki kojų. Tiesiog maišai su mėšlu. Ir aš negaišiu nė minutės savo laiko ieškodama ko nors gero šiame išmatų maiše.
Esu per sena daugeliui dalykų. Ir aš džiaugiuosi, kad man pavyko tai suvokti, kai man į galvą trenkė akmens plokšte su užrašu „čia guli Mišelė. Ji nugyveno ne visą gyvenimą taip, kaip norėjo, ir mirė nelaiminga“.
Anantara das išmintis:
Daugelis mūsų kompleksų, kuriuos susirinkome per amžinybę mums neleidžia pamatyti ir pajausti tikro mūsų gyvenimo.
Mūsų kompleksai suformuoja mūsų stereotipus ir mes bijome kažkur eiti, kažko paklausti, kažko nusipirkti, kažką išreikšti, kažko paprašyti. Jie tiesiog paverčia mūsų gyvenimą kalėjimu.
Kompleksai atsiranda mūsų širdyje, prote, kalboje, elgesyje, mąstyme, žvilgsnyje, balse, jausmuose ir jie sužaloja visą mūsų esybę.
Kompleksai mus priverčia meluoti, tylėti, išsisukinėti, atsisakyti, sutikti, pykti, nusivilti, būti vienišais ir net nusižudyti.
Norint atsikratyti kompleksų, reikia atsikratyti kūno koncepcijos, reikia suprasti, kad kažkas mus myli ir kažkam mes esame reikalingi tokie kokie esame, kad galiausiai, net jeigu visas pasaulis nusisuks nuo mūsų, nuo mūsų niekada nenusisuks Dievas.
Sudeginkime savo kompleksus per maldą, per tarnystę artimui ir Dievui, ir būkime laisvi jau šiandien, o ne kažkada, nes kažkados niekada ir nebūna.
Su meile !
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
