Dienoraštis
Liepos 6 diena
Ketvirtadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija, paskaitykite!
Neįvykdoma misija – įvykdoma!
Kartą Akbaras (Indijos imperatorius, musulmonas) ir Birbalas (Ministras, patarėjas, indusas) kartu sėdėjo rūmų sode ir linksmai šnekučiavosi.
Birbalas ruošėsi išeiti, kai staiga padišachas (imperatorius) jį sulaikė.
– Mano drauge! Jau keletą dienų galvoju apie vieną dalyką, bet vis pamirštu tau pasakyti. Gydytojas man ruošia vaistus, kuriems reikia buliaus pieno. Ar galėtum man gauti buliaus pieno, kad gydytojas pagamintų man vaistus?
Nenuostabu, kad sakoma: „Kas tarnauja, tas kenčia“.
– O, tai čia būtų dėl ko nerimauti! Po savaitės atnešiu Jums buliaus pieno, – ramiai atsakė Birbalas.
– Nesvarbu, jeigu praeis ir daugiau nei savaitė, bet būtinai reikia gauti buliaus pieno.
Namuose Birbalas užsidarė į atskirą kambarį ir mąstė ką daryti su neišsprendžiama užduotimi ir nepastebėjo, kaip baigėsi diena ir atėjo vakaras.
Tuo metu, kaip įprasta, dukra atėjo pakviesti tėčio vakarienei.
Ji pamatė jį ir vos neužduso – nuo rūpesčio jis net pražilo.
Dukra stovėjo, stovėjo, bet Birbalas jos net nepastebėjo.
Ji dar labiau susijaudino ir paklausė:
– Ko toks susirūpinęs tėveli?
Vyriausioji Birbalo dukra buvo protinga ir žaisminga mergaitė, ne kartą padėjo savo tėvui įvairiais patarimais.
Tačiau Birbalas nemanė, kad ji galėtų jam padėti tokiu sunkiu klausimu, ir jis paprašė, kad ji jį paliktų ramybėje.
Tačiau dukra buvo atkakli ir vis klausė tėčio, kodėl, jis toks liūdnas, kokia nelaimė atsitiko?
Birbalas turėjo pasakyti, kokią sunkią užduotį jam davė padišachas.
– O , tai čia ir visa problema? Ar dėl to tu toks nusiminęs? Einam pavakarieniauti, o dėl buliaus pieno, tai aš pati valdovui duosiu atsakymą, nes tai visai nesunku paaiškinti.
Dukros žodžiai Birbalą šiek tiek nuramino.
Po dviejų dienų dukra surinko krūvą senų drabužių, surišo juos į mazgą ir per patį vidurnaktį nuėjo prie upės.
Ji sušlapino skalbinius ir iš visų jėgų ėmė daužyti juos į akmenis. „Čip-kap-kap!” – aidėjo garsas per naktį.
O netoliese, ant upės kranto, stovėjo valdovo rūmai.
Triukšmas upėje nutraukė pirmą Akbaro sapną.
Jis pasišaukė sargybinius ir įsakė:
Pažiūrėkite, kas per kvailys vidurnaktį ten upėje skalbia? Atveskite pas mane tą skalbėją.
Sargybiniai greitai nuėjo prie upės ir labai nustebo, net susigėdo, kai pamatė, kad graži, liekna mergina skalbia drabužius (Indijoje dažniausiai skalbia vyrai iš dhobi-skalbėjų kastos).
Jie pašaukė ją vieną, du kartus, bet ji, lyg negirdėdama, daužė ir daužė skalbinius į akmenis.
Galiausiai vienas iš sargybinių priėjo arčiau jos ir tarė:
– Ei, kas tu tokia? Ar negali kitu laiku skalbti? Eime su mumis, pats padišachas liepė tave atvesti.
Merginai tik ir reikėjo patekti pas valdovą, bet ji stengėsi nuslėpti savo džiaugsmą.
– Ką Jūs norite su manimi daryti? Aš niekur su jumis neisiu, – su ašaromis kalbėjo ji.
– Geriau patylėk, nelaimingoji, geriau nesiginčyk ir eik su mumis, nes to reikalauja pats valdovas.
Mergina paliko skalbinius ant kranto ir nusekė paskui sargybinius.
Kai jie įvedė ją pas padišachą, ji mandagiai nusilenkė ir, nuleidusi akis, kukliai atsistojo nuošalyje, laukdama klausimų.
Pabudęs padišachas buvo labai piktas.
– Labas, nelaimingoji! Kas tu tokia esi? – piktai sušuko jis.
– Ir kodėl tau kilo mintis vidurnaktį prie rūmų skalbti drabužius?
Mergina pamačiusi, kad padišachas pilnas pykčio, pradėjo dejuoti, drebėti ir mikčioti:
— Jūsų malone! Jūsų malone! Taip, aš… aš…
Padišachas pamatė, kad mergina jo labai išsigando ir jis sušvelnino savo balsą.
– Na, ko tu bijai? Paaiškink man viską aiškiai ir aš tau atleisiu. Jei to nepasakysi, tau bus blogai.
– Pasaulio valdove! Šiandien būtinai turėjau išskalbti visus skalbinius, tad naktį teko eiti prie upės.
– O, tu nelaimingoji! Kokią bėdą turėjai?
– Ką aš galiu pasakyti, pasaulio šeimininke!
– Šiandien vidurdienį tėvas pagimdė vaikelį, o aš visą dieną buvau kupina rūpesčių. Tik dabar pagaliau išsilaisvinau, matau, kad namuose švarių skalbinių nėra, todėl teko eiti skalbti – labai skubiai reikėjo.
Keisti merginos žodžiai pribloškė padišachą. Jis dar labiau pasipiktino:
– Na, tu ir kvaila! Apie ką tu kalbi! Argi vyras gali gimdyti?
Būtent Birbalo dukra ir laukė to momento:
– Pasaulio valdove! – gudriai pasakė ji. – Jei vyras negali pagimdyti, tai iš kur gali būti pas jautį pienas?
Padišachas iškart prisiminė pokalbį su Birbalu ir nustebęs paklausė:
– Ar tu esi išmintingojo Birbalo dukra?
– Tu atspėjai, pasaulio valdove, aš esu jo vyriausia dukra.
Akbarui patiko jos gudrus triukas.
Jis dosniai apdovanojo merginą ir garbingai ją paleido namo.
Ją įsodino į palankiną ir nunešė namo.
Grįžusi pas tėvą, mergina pagarbiai palietė jo kojas ir papasakojo apie naktinį pokalbį su padišachu.
Birbalas buvo labai patenkintas savo protinga dukra, kuri išgelbėjo tėvą nuo sunkios ir neįvykdomos užduoties.
Išmintis:
Kiekvienam iš mūsų ateina tik tokie sunkumai, kuriuos mes galime pakelti.
Kiekvienas sunkumas mus augina viduje.
Tik per sunkumus mes augame dvasiškai.
Augame tik tuo atveju, jeigu suprantame tą sunkumą, jį priimame ir dėkojame už jį, nes tai nematoma Dievo pagalba mums patiems.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
