Lapkričio 25 diena
Šeštadienis
Palanga
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pamokantis pasakojimas moters, kuri prieš keletą dešimtmečių pamatė gimdymo namuose vieno vyro atsidavimą savo žmonai pavyzdį.
Paskaitykime, kad kažko ir mes išmoktume.
Tai vyko sovietiniais laikais.
Tai yra maždaug prieš keturiasdešimt metų.
Tuo metu aš buvau nėščia, laukiausi ir gulėjau ligoninėje.
Toje pačioje palatoje gulėjo viena moteris, kurią nuolat aplankydavo vyras.
Tuo metu mes buvome tokios jaunos, kad buvo sunku mus pavadinti moterimis.
Vaikelio gimimo laukėme dvylikos žmonių palatoje.
Ir kartu su mumis toje palatoje gulėjo, tokia išoriškai negraži Irma su dideliu pilvu.
Na, visos moterys turėjo pilvus, visos mes tuo metu buvome nelabai gražios.
Bet Irma nebuvo graži.
Ji buvo labai apkūni ir ištinusi.
Palata buvo pirmame aukšte.
Vyrai ateidavo pas žmonas ir pasikalbėdavo per palangę.
Telefonų nebuvo ir moterys stebėjosi ir nerimavo: ar ateis jų vyras?
Ne visi ateidavo.
Tais laikais visi vyrai dirbo, buvo ilgas kelias iki gimdymo namų, nes jie buvo pastatyti miesto pakraštyje.
Ir kai kurios moterys verkdavo naktimis.
Ligoninėje buvo labai liūdna.
O kai ateidavo vyras, moterys iš meilės ir rūpesčio klausdavo: „Ar pavalgei? Ar radai švarius marškinius?
Ir pas šitą Irmą ateidavo jos vyras – mažas raudonplaukis vaikinukas su tokia senoviška kepure.
Jos vyras irgi buvo šiek tiek apvalus ir taip pat nelabai gražus.
Ir kiekvieną dieną, kiekvieną dieną, jis atnešdavo nedidelį puodą.
Jis atnešdavo jį, suvyniotą į seną antklodę.
Ir puode būdavo virtos bulvės, dar šiltos.
Arba būdavo makaronų sriuba.
Sriuba irgi būdavo šilta.
Jis atvykdavo pas ją po darbo gamykloje, kai baigdavosi lankymosi valandos.
Bet mes buvome pirmame aukšte.
Jis tylėdamas paduodavo puodą Irmai ir ji valgydavo.
Irma vaišindavo ir mane, nes mano vyras tuo metu buvo armijoje.
Po to šis tylus raudonplaukis vaikinukas su puodu ir antklode važiuodavo namo.
Važiuoti autobusu reikėdavo dvi valandas.
Kai šis jos vyras pas ją ateidavo jie beveik nekalbėdavo.
Po kelių dienų, kai aš pagimdžiau, mane išleido iš ligoninės.
Ir po penkiolikos metų vėl sutikau tą Irmą gatvėje.
Ji vėl buvo nėščia.
Ir ji jau turėjo tris vaikus.
Ir ji tapo graži!
Pilna, bet labai graži.
Ir ji turėjo gražią mašiną.
Vaikai jos irgi buvo gražūs.
Ir jos gyvenimas, kaip ji sakė buvo geras ir gražus!
Ir vairavo šią mašiną tas raudonplaukis vyrukas.
Jis išliko negražus, kaip tas įdubęs aliuminio puodas.
Tačiau pagrindinis dalykas žmoguje nėra grožis.
Svarbiausia, kas yra viduje.
Kaip puode, kuriame bulvės liko šiltos…
Ir ši šiluma niekur nedingsta, net jei važiuoji dvi valandas.
Net jei keliaujate visą gyvenimą – kartu.
Išmintis:
Didžiausias grožis, kurį turi žmogus nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės, kūno formos ar lyties yra jo charakterio savybės.
Charakterio savybės atspindi pačią sielą.
Tik charakterio savybės keliauja kartu su siela į kitą gyvenimą, kai žmogus miršta.
Viską ką žmogus sukuria čia Žemėje, po kažkiek laiko sunaikina laikas.
Ugdykime charakterio savybes kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką.
Pati kiekvieno mūsų gyvenimo akimirka suteikia mums galimybę dirbti su savimi ir keisti save.
Mokykimės atleisti.
Mokykimės prašyti.
Mokykimės padėkoti.
Mokykimės aukotis ir aukoti.
Mokykimės ištarti švelnesnį žodį.
Mokykimės neteisti.
Mokykimės apkabinti ir paglostyti.
Mokykimės dalintis.
Mokykimės kantrybės ir nuolankumo.
Mokykimės paprastumo.
Mokykimės kasdien kalbėtis su Dievu.
Mokykimės atverti savo širdį.
Mokykimės tarnauti mintimis, žodžiais ir savo darbais.
Mokykimės vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.
Mokykimės nieko iš nieko nelaukti.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
