Lapkričio 7 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien noriu pasidalinti vienos moters prisiminimais apie tai, kokie mes naivūs būname, kai esame jauni.
Gyvenime dažnai pasitaiko situacijų, kai svarbiausius dalykus suprantame vėliau nei reikėjo tai suprasti savo laiku.
Ačiū mūsų mamoms, nes jos yra išminties lobynai.
Man buvo 16 metų ir buvau tikra, kad viskas mano gyvenime bus geriau nei jos, nes aš jaučiausi protingesnė.
Būdama 16 metų maniau, kad esu absoliučiai protinga.
Ir aš su ja ginčydavausi dėl visko.
Kažkodėl ji pykdavo, kai aš su ja ginčydavausi.
Mūsų diskusijos baigdavosi maždaug taip:
– Jei išeini, tai pirmiausiai pavalgyk.
– Nevaikščiok ilgai – sušalsi.
– Užsičiaupk.
Būdama 23 metų tikrai žinojau, kad ji šiame gyvenime viską daro ne taip.
Nebesiginčydavau taip dažnai, bet galvojau, kad gyvenime viską darysiu kitaip.
Duodavau jai paskaityti „tinkamas knygas“ ir pykdavau, kad ji į jas nežiūrėdavo.
Tuo metu pamąsčiau ir pagalvojau ir kad ji neskaito dėl to, kad pyksta ir nieko neišmano.
Dažniausiai iš jos girdėdavau:
– Ar turi pinigų?
– Tik pasakyk, kada tavęs laukti.
– Užsičiaupk.
Ar reikia sakyti, kad būdama 25 metų, stačia galva pasinėriau į psichoterapiją ir staiga supratau, kas lėmė, kad viskas mano gyvenime buvo ne taip gerai, kaip norėjau?
Ji.
Neketinau tylėti.
O ji tylėjo.
Ji atsakydavo į mano emocinius išpuolius taip:
– Tu irgi turėsi vaikų.
– Tau nepasisekė su tėvais.
– Užsičiaupk.
Būdama 30-ies vis tiek neketinau nusileisti.
Sulaukusi 35 metų, aš taip keičiau savo gyvenimą, kad nepalikau nė vieno akmens iš praeities.
Visi aplinkui rėkė, taip pat ir aš ir tik ji tylėjo.
Ji džiaugėsi mano įsiveržimais į jos virtuvę ir neuždavinėjo jokių nereikalingų klausimų.
Ir aš neturėjau jai ką pasakyti.
Aš tiesiog sėdėjau šalia jos ir tylėjau.
Ir ji tylėjo.
Bet ji galėjo netylėti.
Tačiau aš neturėčiau ką jai atsakyti.
Kaip ji tai išgyveno?
Nežinau.
Jos gyvenime nebuvo psichoterapeutų, protingų knygų apie išsiskyrimą, paskaitų apie paauglių ir suaugusių moterų krizes.
Ir dabar, kai man jau beveik 40 metų, aš su liūdesiu suprantu, kad tame nesibaigiančiame dialoge su ja, aš buvau įžūli niekšė, įnirtingai mojuojanti išmintimi, už kurios slypėjo tik knygų tiesos ir mano pačios ambicijos.
O už jos tylos ir retų pastabų slypėjo ne pats lengviausias gyvenimas, jos gyvenimas, jos motinos gyvenimas ir visos mūsų šeimos gyvenimas, net ištisų kartų gyvenimas, kartų užsitarnavusių vieta po saule gyvenimas.
Nei būdama 16, nei 20, nei 25 metų nenorėjau pastebėti akivaizdžių dalykų:
*** ji visada tiksliai atpažindavo pavojingus žmones mano gyvenime, net jei matydavo juos tik kelias minutes. Gaila, bet aš niekada nepaklausiau jos patarimų. Ir vėliau ji nė karto nekartojo tų žodžių: „Aš tau taip sakiau“.
*** Kol aš “teisėtai” pykau ir bandžiau stipriau jai įkąsti, ji bandė glostyti man galvą.
*** ji visada suteikė man laisvę daryti taip, kaip man atrodė tinkama. Niekada gyvenime nesu susidūrusi su ja priešinantis kažkam, kas man buvo svarbu.
*** ji visada laukė ir laukia dabar manęs savo namuose. Kad ir kas nutiktų, visada turiu kur sugrįžti. Ir kiekvienam mano apsilankymui, ji paruošia ką nors skanaus. Ir tai nepriklauso nuo to, kurią valandą aš peržengsiu jos namų slenkstį, ar tai bus trečia valandą ryto, ar trečia valandą po pietų.
Ir dabar žiūrėdama į savo vaikus vis dažniau pagalvoju, kur turėjau patylėti, kad neįskaudinčiau, neišgąsdinčiau ir neatgrasyčiau nuo bandymo gyventi savaip.
Ir viso to mane išmokė mama. Ir už kiekvieną nepatogų bandymą grįžti į praeitį ir viską sutvarkyti, mama šypsosi ir sako, kad neprisimena mano demaršų. Ji gudrauja iš meilės. Ji apkabina mane ir tada aš užsičiaupiu.
Ir tyloje girdžiu tiksintį laiką. Ir aš mintyse šnabždu jam – lėčiau eik, sulėtink savo žingsnį, prašau…
Išmintis:
Mamų meilė mums vaikams yra panaši į Dievo meile mums.
Mamų meilę savo vaikų neįmanoma įkainuoti jokiais pinigais, jokiais daiktais, jokiais žodžiais, nes ji sakrali, nemateriali.
Mamos dėl mūsų paaukoja savo grožį, sveikatą, mintis, žodžius, laiką, širdį, ašaras, rankas ir maldas.
Mamos dėl savo vaikų gali paaukoti ir savo gyvybę.
Todėl šventraščiai sako, kad mes niekada šiame gyvenime neatiduosime savo mamoms to, ką jos davė mums. Mes amžini jų skolininkai.
Mylėkime savo mamas.
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
