Mylėti…

Spalio 2 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien turėčiau su grupe žmonių iš Lietuvos išskristi į Indijos, Keralos valstiją, pančakarmai.
Todėl prieš išvykdamas noriu parašyti dienoraštį, kad galėtumėte kažką įdomaus paskaityti.
Jeigu nuvyksiu į Indiją, tai manau iš ten irgi rašysiu dienoraščius ir pasidalinsiu visais įspūdžiais, su kuriais ten susidursiu.
O šiandien paskaitykite tokią pamokančią istoriją.

Anūkės ir močiutės dialogas!

– Močiutę! Ar tiesa, ką sako, kad kažkada buvai graži, kaip deivė?

„Taip“, – juokėsi senolė, o akys spindėjo prisiminimais, – aš buvau graži…

Sako, net labai graži.

Aš gerbėjus vydavau, kaip įkyrias muses.

Aš taip pat buvau maloni, protinga, dosni, ir ištikima…

– Kodėl tada vyras tave paliko ir išėjo pas kitą?

Ar ji tikrai buvo geresnė už tave?

– Geriau ar blogiau?

– Ar tai taip svarbu, mažute?

– Ji tiesiog turėjo kažką, ko aš niekada neturėjau ir negalėjau turėti.

– O kas tai?

– Jis priklausė jai, žinai? Ir ji jam.

Juos taip sukūrė Dievas. Kartu iš karto. Tuo pačiu metu. Taip atsitinka.

Net ne šiame gyvenime, bet kažkada, prieš tūkstančius metų, jie atpažino save vienas kitame.

Tai pati galingiausia trauka vienas kitam.

Niekas pasaulyje negali jiems užstoti kelio – nei grožis, nei galia, nei šlovė, nei turtai.

Čia net mirtis bejėgė.

Mirę jie gimsta iš naujo, kad vienas kito ieškotų ir rastų, ir būtų kartu, kol vėl nustos plakti širdys.

Tai toks jų amžinas žaidimas.

Niekas nežino, kur tas žaidimas prasideda ir kur baigiasi.

Šitą žaidimą žmonės žaidžia aklai, pasimeta, klysta ir kraustosi iš proto.

Tačiau kartais staiga įvyksta susitikimas, įvyksta atpažinimas ir visa praeitis, visos kliūtys jų kelyje išnyksta kaip dūmai.

– Atrodo tu žinai, apie ką kalbi?

– Gal ir tu turėjai?

– Tą, kuris yra tavo ir amžinai vienintelis?

– Buvo.

– Bet šiame gyvenime aš jo neradau.

Išmintis:

Mes manome, kad žmones, kuriuos sutinkame ir pavadiname savo vyru, žmona, sūnumi, dukterimi, tėčiu, mama, močiute, seneliu, broliu, seserimi priklauso mums ir yra mūsų.

Mes nesuprantame, kad jie amžinai nekeliauja su mumis.

Mūsų vyrai, žmonos, sūnūs, dukterys, tėčiai, mamos, močiutės, seneliai, broliai, seserys gyvenimas po gyvenimo keičia savo artimuosius iki tol, kol nesugrįžta namo pas Dievą.

Kiekvienas iš mūsų turėjome milijonus žmonų, vyrų, sūnų, dukrų, senelių, močiučių, brolių ir seserų.

Įsivaizduojate – milijonus, milijonus, milijonus.

Kam to reikia?

Atsakymas:

Kad išmoktume mylėti, mylėti, mylėti, nes kol kas nieko už save labiau mes nemylime.

Todėl mes gimstame ir gimstame tik su vienu tikslu, per savo artimą išmokti mylėti patį Dievą.

Pradėkime nuo šiandien mokytis mylėti savo vyrą, žmoną, mamą, tėtį, močiutę, senelį, brolį, seserį ir visus kitus.

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das