Spalio 1 diena
Sekmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija.
Čia aprašoma išmintis keliose eilutėse, kuri išliks atmintyje visam gyvenimui.
Žuvo žmogus.
Jo šuo atsigulė šalia ir taip pat numirė.
Ir po mirties žmogaus siela, atsidūrė prieš auksinius vartus, šalia atsirado ir šuns siela.
Abi sielos pamatė prie vartų stovintį sargą.
– Kur mes pakliuvome? – paklausė buvęs žmogus to vartų sargo.
– Tai dangus ir tu esi jau miręs.
– Dabar galite įeiti ir tikrai atsipalaiduoti visai amžinybei.
– Ar ten yra vandens?
– Kiek tik norite: švarūs fontanai, vėsūs baseinai…
– O valgyti ten ar duos?
– Ko tik panorėsi.
– Bet aš turiu su savimi šunį.
– „Atsiprašau, pone, šunys čia neįleidžiami“, – pasakė vartų sargas, rodydamas į ženklą „Šunys neįleidžiami! – Jį Jums teks palikti čia.
Žmogus į tuos vartus neįėjo ir tiesiog nuėjo toliau.
Eidamas toliau jis pamatė antrus vartus, ant kurių nebuvo nieko parašyta ir ten šalia sėdėjo senukas.
– Atleiskite brangusis…
– Aš esu Petras.
-Kas yra už šių vartų?
– Rojus.
– Ar galima su šunimi?
– Žinoma!
– O ten, ankščiau, kokie vartai buvo?
– Pragaro.
– Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų.
Išmintis:
Rojus ir pragaras prasideda jau Žemėje.
Rojų ir pragarą mes galime pamatyti ne tik ten kur gyvename, bet ir pajusti savo viduje.
Mes patys renkamės savo gyvenimo būdą ir draugus.
Viską kas tik ateina į mūsų gyvenimą yra mūsų apsisprendimų, kaip gyventi ir su kuo draugauti, pasekmė.
Mūsų draugais gali ir turėtų būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, paukščiai, medžiai ir net akmenys, nes visuose juose randasi dvasinė būtybė – siela.
Jeigu mes nepaliekame draugų, tai draugai nepaliks ir mūsų.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
