Gruodžio 15 diena
Penktadienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien atsakysiu į klausimą, kurį gavau prieš savaitę ir kuris gal būt yra aktualus daugeliui žmonių, kurie turi senus tėvus.
Paskaitykite klausimą ir atsakymą.
Labas vakaras,
turiu klausimą, gal prie progos kada galėsite atsakyti.
Turiu nuostabius tėvelius: mamai – 87, tėtei jau 90, bet visada esu kalta prieš juos, nes man reikia dirbti, o jei išvažiuojam į darbus, mama tiesiog susikelia sau stresą ir nervus visada galvoja, kad bus kažkas negerai.
Nenoriu jos skaudinti, bet ir pasakyti nebeina, nes ji manęs negirdi. Nori, kad būčiau visada šalia, bet aš turiu padėti ne tik jai bet ir savo vyrui ir dukrai kuri mokosi.
Patarkit jei galite ką tokių atvejų daryti? Kaip neįskaudinus tėvus toliau gyventi, nes tas prisirišimas kartais nėra normalus, bet aš žinau, kad yra senatvė mūsų visų tai laukia.
Šiuo metu noriu dar padėti savo vyrui, nes aš net svajonių dėl savęs neturiu. Tiesiog gyvenu kitų gyvenimais ir jų poreikiais. Būsiu labai dėkinga jums už atsakymą.
Ir dar turiu pridurti, kad jie ne vieni lieka namuose. Yra dar brolis, kuris kartu gyvena.
Su pagarbą jums.
Atsakymas:
1. Turiu nuostabius tėvelius: mamai – 87, tėtei jau 90, bet visada esu kalta prieš juos, nes man reikia dirbti, o jei išvažiuojam į darbus, mama tiesiog susikelia sau stresą ir nervus visada galvoja, kad bus kažkas negerai.
Atsakymas:
Savęs laikyti kalta Jums nereikia.
Tai ne Jūsų kaltė, kad Jūsų mama per savo gyvenimą neišmoko nurimti.
Viso žmogaus gyvenimo prasmė ir yra surasti ramybę.
Ramybę galima surasti tik užmezgus santykius su Aukščiausiuoju, tai yra meldžiantis.
Joks žmogus niekada ir niekur neras ramybės, kol nepradės melstis.
Šventraščiai sako, kad tokių metų žmonės (75 -100) turi mintimis ir žodžiais gyventi jau dvasiniame pasaulyje, tai yra atsiriboti nuo materialios veiklos: atsirišti nuo šio pasaulio, daiktų, savo artimųjų, pareigų, praeities, nes visi jų prisirišimai prie šio pasaulio jiems patiems ir jų artimiesiems kelią tik skausmą ir kančias.
2. Nenoriu jos skaudinti, bet ir pasakyti nebeina, nes ji manęs negirdi. Nori, kad būčiau visada šalia, bet aš turiu padėti ne tik jei bet ir savo vyrui ir dukrai kuri mokosi.
Atsakymas:
Kaip taisyklė, jeigu žmogus labai prie ko yra prisirišęs, tai jis „blaiviai“ nebemąsto ir nieko nebegirdi.
Senas žmogus, jeigu neteisingai nugyveno šį gyvenimą, tai senatvėje tampa mažu vaiku ir dar su savo kaprizais.
Buvimas šalia jų – tai jų saugumas, tiek fiziologinis, tiek psichologinis.
3. Patarkit jei galite ką tokių atvejų daryti? Kaip neįskaudinus tėvus toliau gyventi, nes tas prisirišimas kartais nėra normalus, bet aš žinau, kad yra senatvė mūsų visų tai laukia.
Atsakymas:
1. Patarkite mamai ir tėčiui daugiau melstis.
2. Patarkite mamai ir tėčiui klausytis Marijos radijos.
3. Padovanokite jiems rožančių.
4. Pakvieskite kada nors į svečius kleboną, kad jie pabendrautų su šventu žmogumi ir labiau pasitikėtų Dievu.
5. Pasakykite, kad jų nepaliekate, o darbas – tai tiesiog Jūsų pareiga ir Jūs turite į jį visgi vykti ir kad Jūs vakare grįšite.
6. Pasakykite, kad visada šalia yra jų dar vienas vaikas – Jūsų brolis.
7. Palikite telefoną, kad jeigu kažkas bus jiems negerai, kad jie skambintų Jums.
8. Pati paskambinkite nuvykusi į darbą, per pietus ir prieš grįžtant namo savo tėvams ir pasakykite, kad juos mylite ir kad visada pasiruošusi jiems padėti ir kad jie niekada neliks vieni.
9. Galite kasdien už savo tėvus pasimelsti.
4. Šiuo metu noriu dar padėti savo vyrui, nes aš net svajonių dėl savęs neturiu. Tiesiog gyvenu kitų gyvenimais ir jų poreikiais. Būsiu labai dėkinga jums už atsakymą.
Atsakymas:
Kiekvienas mūsų padėjimas yra trijų rūšių: Neišmanyme, aistroje ir dorybėje.
Štai Jūsų tėvų noras, kad Jūs suaugusi dukra būtumėte visą dieną su jais kartu yra neišmanymas. Tai reiškia, kad taip degraduoja jie ir jūs.
Padėjimas aistroje – tai kažkokia tai iš to nauda.
O padėjimas dorybėje – tai tiesiog savo pareigos atlikimas.
Todėl „padėdama“ vyrui Jūs turite suvokti ką Jūs ten jam „padedate“?
Pasižiūrėkite ar padėdama vyrui Jūs nedegraduojate pati ir tuo pačiu jis?
Šiame mūsų gyvenime reikia daug išminties, nes kitaip, mes net galvodami, kad viską darome gerai, dažniausiai darome kaip tik atvirkščiai, nes nežinome kas yra tikros gyvenimo vertybės, koks žmogaus gyvenimo tikslas, kam skirta šeima, vaikai, nežinome savo pareigybių šeimoje, nerandame būdų realizuoti savęs ir taip toliau.
Todėl šiame gyvenime be dvasinio mokytojo mes tarsi be navigacijos vandenyne arba be navigacijos dideliame milijoniniame mieste.
Todėl susiraskite savo dvasinį mokytoją, kuris išvestų Jūs iš šio klaidingo ir sunkaus materialaus pasaulio, kuris Jūs nuramintų ne tik senatvėje, bet ir dabar.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
