Spalio 13 diena
Penktadienis
Indija, Kerala
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Perskaitykite šiandienos atsiminimą vienos mergaitės, kuri ją išmokė užaugus, kitaip žiūrėti į savo vaikų išdaigas.
Kai buvau maža, mama mane visada bausdavo už klaidas.
Ar išpyliau miltus, ar sudaužiau lėkštę, ar sutepiau suknelę, už viską buvau baudžiama.
Tuo pačiu aš buvau iš tų vaikų, kuriems tai nutikdavo nuolat, be jokių blogų ketinimų.
Kartą mama buvo pasiųsta gamyklos, kurioje ji dirbo, cecho vardu pasveikinti buvusios kolegės, kuri jau seniai buvo išėjusi į pensiją.
Kadangi nebuvo kam manęs palikti, turėjau eiti su mama.
Močiutei turbūt buvo 75 metai ir lentynoje ant sienos puikavosi nuostabus porcelianinis servizas su nutapytomis mažomis našlaitėmis.
Svečius, kaip ir tikėtasi, šeimininkė nusprendė pavaišinti arbata, o man besiblaškant, bandant padėti, sudaužiau vieną iš tų porcelianinių puodelių.
Mama už tai trenkė man į veidą ir pradėjo rėkti.
Verkiu, bijodama dar vieno smūgio, o mano lūpa trūkčioja.
Tada močiutė paėmė mane už peties, atitraukė nuo mamos ir pasakė:
– Nustokite šaukti ant vaiko. Kas čia tokio baisaus? O jei sudaužytum puodelį tu pati, ar aš turėčiau ant tavęs šaukti?
Mama susigėdo ir nutilo.
Senutė tęsė:
„Dažytas stiklo gabalas nevertas nei vaiko ašarų, nei jūsų nervų.”
Tik pagalvokite, buvo servizas šešiems žmonėms, o dabar patapo tik penkiems.
Taip, kaip jūs atėjote pas mane į svečius, daugiau nei trys pas mane niekada gyvenime nebeateis.
Ir net jei jie ateis, argi jie negers arbatos iš paprastų puodelių?
Tada ji pasiėmė naują puodelį ir įsipylė arbatos, lyg nieko nebūtų nutikę.
O kai susiruošėme namo, močiutė likusią lėkštelę be puodelio suvyniojo į laikraštį ir padavė man.
Dabar nepamenu, kaip ji buvo vardu, bet ir aš, ir mano mama prisiminėme šią pamoką visą gyvenimą, nors, žinoma, ji man to nepripažino.
Jos nebėra gyvos, bet lėkštelė yra mano bute.
O kai mano vaikai išdykauja, mano žvilgsnis užklysta ant plono našlaičių stiebo ir nebenoriu nei rėkti, nei griebtis diržo.
Išmintis:
Mes suaugusieji visada užmirštame, kad ir mes būdami vaikai, pridarydavome visokiausių kvailysčių ir klaidų.
Mes suaugusieji visada užmištame, kad mūsų tėvai turėjo praeityje pakęsti visus mūsų netobulumus ir būti kantrūs mūsų atžvilgiu.
Visada reikia prisiminti, kad ir mes buvome maži, kurie nieko nemokėjome ir nežinojome, ir kuriems mūsų tėvai paaukojo daug savo gyvenimo valandų ir mėnesių.
Todėl mylėkime savo vaikus, nepriklausomai ar mus mylėjo tėvai, seneliai ar net visa aplinka, juk meilės taip trūksta kiekvienam iš mūsų.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
