Tėvo blogas santykis su sūnumi!
Gegužės 30 diena
Ketvirtadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui ir apmąstymui vienos psichologės pasakojimas apie tėvo požiūrį ir bendravimą su savo sūnumi.
Paskaitykite:
Į konsultaciją atėjo dviese. Vyras ir žmona. Pirmą kartą pas mane. Buvau pavargusi (5 konsultacija), alkana ir kažkodėl tuo metu buvau rami ir nesusijaudinau.
– Pas psichologą lankausi pirmą kartą! – susierzinęs sako vyras. Žinokit mano smegenys tikrai dirba.
Visa jo išvaizda rodė „Kokio velnio aš čia atėjau“.
– Žmona mane įtikino ateiti pas jus!
– Ir?
– Ką? Turime sūnų. Aš turiu sūnų. Debilas! – jis susijaudina.
– Debilas yra psichiatrinė diagnozė, – sakau pavargusi. – Ar jūsų sūnus šia prasme debilas?
Vyras pradėjo žiūrėti į mane kaip į idiotę. Tada jis nukreipia žvilgsnį į žmoną nebyliu klausimu: „Kur tu mane atvedei, utėle?
Moteris susigūžė, atsisėdo ant kėdės krašto ir nukreipė akis į grindis. Rankas ji suspaudė tarp kelių.
Jis susiraukė ir susierzinęs atsisuko į mane. Jis tylėdamas žiūrėjo į mane, o aš į jį. Matėsi, kad jis negali pakęsti tylos ir supyko dar labiau.
– Tai jūs kaip ir psichologė, tiesa? Hm. Na, tada paaiškinkite man, ką su juo daryti?
– Su kuo?
– Su sūnumi!
– Ir kas jam atsitiko?
Vyras išplečia akis ir nustebęs dėl mano kvailumo ir nemokėjimo skaityti minčių toliau žiūri į mane.
Vyras vėl pasisuka į žmoną su veido išraiška: „Kur radai tą kvailę?
Bet žmona patyrusi kovotoja, sėdi nepakeldama akių ir tik iš to, kaip jos veidas vis labiau blyško, supratau, kad ji išeikvojo visas jėgas tam, kad atvestų pas mane tą savo vyrą.
– Žinote, jis nemato jokių ribų. Vaikpalaikis. 14 metų, bet elgiasi kaip.
– Kaip?
– Grįžti namo po darbo ir pamatai, kad jo batai stovi kilimėlio viduryje. Aš jam sakau: „Ar tu ką nors moki padaryti šiame gyvenime gero? Bent jau padėti batus į vietą. Šimtą kartų jam sakiau, padėk batus į šoną, bet ne, kaip debilas, jis nieko nesupranta.
Jam viskas gyvenime ateina lengvai. Telefoną sugadino. Jis jo nevertina. Niekuo su manimi nesidalina. Jis nemandagiai elgiasi su mama. Namuose nieko neveikia. Visi žodžiai – tarsi atsitrenkia į sieną. Jokios gėdos, jokios sąžinės. Ir taip, kaip su juo elgtis? Kaip rasti bendrą kalbą? Jūs esate psichologė, tai duokite man patarimą! Ar turite kokį receptą?
„Taip“, – atsakau, pažeisdama visus psichologinės konsultacijos kanonus.
– Ar yra sprendimas?
„Taip“, – dar labiau pribloškiu savo įžūlumu.
Matote, yra psichologinės konsultacijos algoritmas. Ypač pirmos konsultacijos. Ir mane mokė, kad pirmasis susitikimas yra informacijos rinkimas, prašymo apibrėžimas, kontakto užmezgimas. Apie jokią terapiją nėra kalbos. Ypač dėl bet kokio sprendimo. Ir kas man tuo metu „ užėjo“ ? Nežinau.
— Ar teisingai supratau, kad nemokate susikalbėti su sūnumi ir nerandate su juo bendros kalbos?
– Na, taip!
– Yra sprendimas, labai paprastas. Bet aš nežinau, ar jūs susitvarkysite su tuo, – sakau su visiškai nuoširdžia abejone.
– Na? Kalbėkite!
– To negalima sakyti, tai reikia padaryti.
– Ką turėčiau daryti?
– Koks jūsų sūnaus vardas?
– Antanas.
Ir tada aš tampu dar stipresne (kolegos supras, ką turiu galvoje), išimu popieriaus lapą, žymekliu parašau „sūnus Antanas, 14 metų“, padedu į tolimiausią kabineto kampą ir liepiu jam įsivaizduoti savo sūnų stovintį ant to lapo.
– Ar išeina įsivaizduoti? – Klausiu aš.
– Taip.
„Dabar lėtais žingsniais prieikite prie lapo, atsistokite ant jo, įeikite į savo sūnaus atvaizdą ir tapkite juo.
Su akivaizdžia abejone veide jis taip ir daro. Užmerkia akis.
– Dabar pasakykite ką jaučiate?
– Baisi vienatvė. Ašaros mano gerklėje. Aš noriu verkti.
– Nuo ko?
– Iš pasipiktinimo. Visi tampo ir stumdo mane. Tai tas ne taip, tai kitas ne taip. Aš nenoriu gyventi. Visiems esu lyg koks išgama.
– Kam, visiems?
– Na, visiems.
– Kam?
– Na, tėvui.
– Ko norėtum iš jo?
– Kad bent kartą pagirtų mane. Paklaustų, kaip sekasi. Kad nerėktų. Aš taip pat vyras ir noriu kad jis manimi didžiuotųsi.
– Įkvėpkite ir iškvėpdami nulipkite nuo lapo.
Vyras tylėdamas prieina prie kėdės ir atsisėda. Tyla. Moteris nusišluosto ašaras.
– Aš viską supratau, – staiga pasakė jis tyliai, beveik pašnibždomis. – Supratau. Kai buvau mažas, aš taip pat taip jaučiausi. Ir iš mano tėvo buvo tik priekaištai. Dabar aš lygiai taip pat darau su savo sūnumi. Viską supratau. Ačiū.
Ir jo, ir žmonos akys žalios. Aiškios. Ir jo ausys kažkokios malonios.
Viskas truko 18 minučių. Pirmą kartą gyvenime buvo tokia konsultacija.
Anantara das išmintis:
Jeigu mes suprastume, kad šiame pasaulyje visiems sunku, mums būtų patiems lengviau gyventi.
Mes nesuprantame, kad šiame pasaulyje kenčia visos gyvos būtybės dėl savo širdies kietumo ir sąmoningumo nebuvimo.
Mes spausdami vieni kitus tampame dar kietesni ir patiriame dar daugiau kančių.
Kai nustosime iš visų kažko reikalauti ir tikėtis kažko gauti. mūsų pačių gyvenimas taps daug laimingesnis ir gražesnis.
Pabandykime tai padaryti…
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Kas norite pastoviai gauti mano dienoraščių išklotines, užsiregistruokite šioje nuorodoje.
https://contribee.com/anantara-das-vedos-visiems
Noriu paremti
