Vytas ir jo Šešėlis. Dviejų būtybių viso gyvenimo draugystė.

Vytas ir jo Šešėlis. Dviejų būtybių viso gyvenimo draugystė.

Gegužės 24 diena

Penktadienis

Dvaraka, Vilnius

Sveiki mielieji,

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien Jūsų paskaitymui paprasto žmogaus paprastas gyvenimą, kuris iš tikro nebuvo paprastas ir kuris mus gali pamokyti tolerancijos, atsidavimo, supratingumo ir santykių gilumo.

Paskaitykite:

Vytas, būdamas šešiolikos, jau buvo užaugęs beveik du metrus, buvo stiprus, tvirtas ir labai ramus. Vasarą jis eidavo su tėvu į kalnus skinti kaštonų ir grybauti ir taip jie praeidavo apie trisdešimt kilometrų per dieną. Jis galėjo užsidėjęs ant pečių visą dieną nešti dvidešimties kilogramų kuprinę.

Vytas nebuvo puikus mokinys. Jis žinoma tikriausiai galėjo mokytis ir geriau, tačiau didelių pastangų mokslui nerodė. Jis kasdien greitai paruošdavo pamokas ir su draugais skubėdavo prie jūros maudytis. Jūroje jis maudydavosi nuo balandžio iki spalio mėnesio. Klasėje jis beveik su niekuo nedraugavo, tačiau jis turėjo savo draugus, kurie buvo  savi, vietiniai ir patikrinti.

Tą dieną jis susikivirčijo su mama. Jis nesusitvarkė kambario, nors mama jo labai prašė.

Mama laukė savo sesers su sūnumi, kurie turėjo atvykti iš užsienio, tačiau Vytas neprisiminė savo tetos ir pusbrolio ir nejautė jiems jokių giminingų jausmų. Jis net nesuprato, kodėl jie išvis pas juos važiuoja, nes lauke buvo 40 laipsnių karščio.

Jis nuėjo prie jūros septintą ryto. Kaip įprasta, paskambino draugams, nusileido nuo kalno ir ėjo palei geležinkelio bėgius.

Maudėsi jie ilgai, tačiau vienuoliktą visi, išskyrus jį, išskubėjo į namus. Paskui jis paskutinį kartą panėrė, paskui nuplaukė porą kilometrų ir apsisukęs kaip įprasta, grįžo atgal.

Apsirengęs jis pasuko atgal tuo pačiu keliu namo.

Jis iš tolo pastebėjo didelį baltą šunį. Šuo stovėjo ant bėgių, kaukė ir negalėjo atsitraukti ir tuo metu link jo artėjo traukinys ir traukinio mašinistas leido perspėjamus signalus.

Vytas pasileido bėgti link šuns ir bėgdamas išsitraukė peilį, kurį visada turėjo su savimi. Jis nelietė grandinės už kurios šuo buvo pririštas prie bėgių, jis tik spėjo atsegti antkaklį ir nuplėšti nuo jo šunį. Jis nutempė šunį tolyn nuo bėgių ir apsidairė. Iš krūmų išbėgo du žmonės ir jie nuskuodė į priešingą pusę. Jūs niekšai – šaukė Vytas.

Pasirodo tie žmonės pririšo šunį prie bėgių ir stebėjo, kaip garvežys jį pervažiuos, bet Vytas sutrukdė jų planų išsipildymui.

Šuo liūdnai ir atsidavusiai pažvelgė į jį. Jis buvo didelis, vaikiškai storakojis ir ilgakojis, pasitikinčiu šuniuko veidu.

Vytas pliaukštelėjo jam į šoną ir tarė „Bėk, vargšeli“.

Netoli namų jis išgirdo, kaip kažkas triukšmingai kvėpuoja jam į nugarą. Šuo atkakliai bėgo paskui jį. „Kaip šešėlis“, – pagalvojo Vytas. – Ką su juo daryti? Jis atsidarė duris savo raktu, nuėjo į virtuvę, o šuo iš paskos.

Tėvas ir mama gėrė šaltą alų.

– Mano sesuo neatvažiuos, ji paskambino prieš porą valandų ir pasakė, kad pasikeitė visi jo planai.

Tačiau Vytas nenusiminė.

– Brangūs tėveliai jūs man už įstojimą į universitetą pažadėjote dovaną.

– Na, taip, – atsakė tėvas, – bet mes nesame Rokfeleriai ir brangios dovanos negalime tau nupirkti. Tačiau mes neatsižadame savo žodžių.

– Man nereikia pinigų, aš noriu šuns.

– Kokio? – paklausė mama.

– Šito, – atsakė Vytas ir pasitraukė į šoną.

Baltas šuo taip pat žengė žingsnį ir vėl užlindo už jo.

„Pažiūrėk, tarsi šešėlis tave seka“, – juokėsi tėvas, – tegul jis gyvena, tik uždirbk jam ant maisto, nes jis labai jau didelis. Ir panašu, kad jis toliau augs.

Motina bandė ginčytis su tėvu, bet šis tik trenkė kumščiu į stalą: „ Tšššššš, moterie. Jei berniukas nori šuns kaip dovanos už universitetą, tai leiskime jam turėti šunį. Jis juk neprašo nei dviračio, nei motociklo.

Ir Šešėlis liko gyventi jų namuose. Jis miegojo verandoje arba jam pastatytame aptvare, būdelėje. Vytas ištuštino savo taupyklę, nusipirko pavadėlį, antkaklį ir tepalo nuo blusų. Paskui jis surado geležines šukas, išplovė ir iššukavo jam kailį.

Šuo augo, sustiprėjo ir puikiai atrodė! Jis grėsmingai ir galingai sekdavo visur paskui Vytą. Jis lydėjo jį į universitetą arba į darbą po pamokų. Jis ėjo jam iš paskos, kai jis pradėjo draugauti su mergina. Visi pažystami juos vadino: – Vytas ir jo šešėlis.

„Žiūrėkite, kokį brangų įsitaisė tas Vytas“, – kalbėjo jo kaimynas. – Ir iš kur šitie geriantys elgetos gavo tokį puikų šunį?

Kaimynas pasiūlė brangiai parduoti jam tą šunį, tačiau  Vytas atsisakė. O tėvas ir motina pasakė kaimynui: „Gal ir esame vargšai, bet draugų neparduodame“.

Laikas bėgo kaip greitas traukinys. Vieną dieną Vytas parsivedė savo nuotaką į savo namus. Jam devyniolika, jai aštuoniolika.

– Mama, atsisėsk, – pasakė Vytas.

– Tu sakyk, aš pastovėsiu.

– Mama, aš vedu. Santuokos registracija po keturių dienų.

Motina susileido ant sofos ir susiėmė už galvos.

„Klausyk, Vytai, eik parnešk bulvių ir svogūnų“, – pasakė tėvas.

– Tėti, aš vedu.

– Dabar?

– Ne, po keturių dienų.

– Na, tada eik parnešk bulvių ir svogūnų.

O Vytas nuėjo bulvių ir svogūnų.

Jie susirašė, vestuvių puotos nebuvo. Buvo visi trys – jis, Gustė  ir Šešėlis. Po santuokos visi išėjo pasivaikščioti prie jūros. Ir tą dieną  Šešėlis ilgai jų laukė prie kavinės. Po metų gimė Antanas. Sūnus augo, Vytas ir Šešėlis jį lydėjo iš pradžių į darželį, o paskui į pirmą klasę.

Kai Antanui reikėjo eiti į antrą klasę Šešėlis jo palydėti jau nebegalėjo. Rugsėjo 1-ąją jis atsikėlė, priėjo prie vartelių ir parkrito. Šuo ištiesė letenas ir nebepasikėlė. Vytas pribėgo, o jis tik atsiduso ir numirė.

Antanas į mokyklą išėjo tik rugsėjo 2 d. O rugsėjo 1, kalnuose, miške, Vytas kasė kapą. Gustė ir Antanas verkė, Vytas net verkti negalėjo. Jam buvo sunku. Juk tiek metų kartu su juo gyveno šuo, kurio atrodo jis net nemylėjo. Jis gyveno ir gyveno nuo tada, kai atsekė Vytą. Jis neatliko jokių žygdarbių, niekam neišgelbėjo gyvybės. Ir jis mirė – ir atrodo, kad  sustojo jo širdis. Prisispaudė Vytas prie seno kaštono, jis pradėjo klykti iš skausmo.

Namuose viskas buvo kaip įprasta. Bet ne, ne, Vytas žvalgydavosi ieškodamas Šešėlio.

Kartais Vytas staiga atsimindavo, kad Šešėliui reikia duoti vitaminų, arba atrodydavo, kad jis loja gatvėje. Ir taip ištisus metus.

Tačiau vieną dieną Antanas grįžo iš mokyklos su paslaptingu žvilgsniu.

– Mama, tėti, jūs pažadėjote man dovaną, jei gausiu gerą pažymį. Aš šiandien gavau gerą pažymį.

– Ko tu nori, sūnau? – paklausė Gustė. – Mobilaus telefono?

„Ne“, – atsakė Antanas, ​​– noriu šuniuko.

– Kokio?

– Va šito. Šis šuniukas ėjo su manimi į mokyklą ir atgal.

Ir jis žengė žingsnį į šoną.

Didelis gauruotas nedidelis šuniukas taip pat pasitraukė į šoną ir atsistojo už Antano.

– Šešėlis! – sušuko Vytas

„Šešėlis…“ nusijuokė Gustė.

Trise jie išmaudė šunį vonioje. Šešėlis pasirodė esąs baltas…

„Žiūrėk, vėl elgetos iš kažkur gavo tokį puikų šunį“, – sumurmėjo kaimynas. – Ir kaip taip? O man su šunimis visai nesiseka.

Anantara das išmintis:

Tiek šunys, tiek katės, tiek kiti gyvūnai myli mus ir mes juos mylime, nes tai yra natūralu, nes mes esame visi vienos dvasinė prigimties – sielos.

Daugelis gyvūnų ištikimai tarnauja žmogui visą gyvenimą ir tai yra tikra meilė tokioje formoje, nes tarnystė ir yra meilė.

Niekada neišvarykime savo šuns ar katės ir niekada jų „neužmigdykime“ nes jie niekada daugiau neprabus.

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das

Kas norite pastoviai gauti mano dienoraščių išklotines, užsiregistruokite šioje nuorodoje.

https://contribee.com/anantara-das-vedos-visiems