Dienoraštis
Sausio 6 diena
Penktadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien noriu papasakoti apie tai, kad ir gyvūnai nėra tik gyvūnai, kad ir jie gali turėti jausmus ir savo specifinį gyvenimą.
Paskaitykite prašau:
Kuo pranašesnis žmogus už gyvūnus?
3102 metais prieš mūsų erą vasario 18 dieną Indijoje, Kurukšetros lauke įvyko vienas iš didžiausių kada nors vykusių šiame pasaulyje karų.
Mūšis prasidėjo anksti ryte, po Saulės užtemimo ir tęsėsi aštuoniolika dienų.
Per aštuoniolika dienų žuvo 640 milijonų žmonių.
Mūšio pradžioje tame lauke buvo pats Vjasadeva (Vedų sudarytojas).
Vjasadeva – tai didis išminčius – tai Paties Viešpaties inkarnacija.
Jis buvo surištas su abejomis giminėmis: Pandavais ir Kauravais, kurie susitiko kautis tame lauke.
Jis žinojo, kaip baigsis mūšis, todėl dar mūšiui neprasidėjus, jis paskubėjo palikti tą būsimą kovos lauką.
Todėl nenorėdamas matyti kraujo ir žuvusiųjų kūnų, jis skubėjo išeiti iš to lauko.
Ir kai jis ėjo to lauko keliuku, jis pamatė didžiulį vorą, kuris savo tempu kaip voras kažkur irgi skubėjo.
– Kur tu vore skubi? – paklausė išminčius.
Voras pasitraukė nuo kelio, užlipo ant didelio skruzdėlyno ir nuo to paaukštinimo, atsakė Vjasadevai:
– Atrodo, kad tu pats nežinai, kad Ardžunos (Princas, vienas geriausių istorijoje, lankininkų) kovos vežimo ratas tuoj važiuos šiuo keliu! Ir jeigu aš pakliūsiu po tuo ratu, tai man bus galas.
Vjasadevą toks atsakymas labai prajuokino ir jis atsakė:
– Nei viena akis pasaulyje nesudrėks, jeigu tu pražūsi. Pasaulis nieko nepajaus, kai tu žūsi šiame lauke. Patikėk, šiame pasaulyje neliks tuštumos, kai tu pradingsi.
Toks pasakymas, labai įžeidė vorą ir jis visas drebėdamas iš susijaudinimo pradėjo šaukti:
– Kaip gi taip? Tu pasipūdęs senį! Tau atrodo, kad jeigu tu pats numirsi, tai žmonija kažką tai praras, o jeigu aš žūsiu, tai dėl to niekas neverks.
– Bet aš gi irgi turiu žmoną ir vaikus, kuriuos aš labai myliu.
– Aš turiu namus ir maisto atsargų.
– Aš esu taip pat prisirišęs, kaip ir tu prie gyvenimo.
– Aš jaučiu alkį, troškulį, skausmą, liūdesį, džiaugsmą, malonumus ir ilgesį, kai išsiskiriu su šeima ir draugais.
– Pasaulis manyje ir pasaulis, kuriame aš gyvenu yra toks pat didžiulis kaip ir žmonėse ar kitose gyvose būtybėse.
Vjasadeva nuleido galvą ir tylėdamas pasišalino, kartodamas eilutę iš šventraščių: „saamanjam etatp pašubhir narani“ – Viskas yra viena: ir žmogus, ir žvėris, ir vabzdys, ir kirminas.
Ir paskui, jis galiausiai tarė pats sau:
– Aukščiausiojo pažinimas, grožio, tiesos ir gėrio troškimas, pasaulio vienybės suvokimas – visi šie išskirtiniai atributai yra nepakartojami žmogaus lobiai.
Tai pasakęs, Vjasadeva nuėjo savo keliais į Himalajų kalnus.
Išmintis:
Mes į visus gyvūnus žiūrime, kaip į gyvūnus, nes nematome, kad to gyvūno kūno formos gyvybę viduje palaiko esanti siela.
Dievui, kiekvienas gyvis yra Jo vaikas ir net labai brangus vaikas. Štai dėl ko negalima nieko žudyti.
Visi žmonės, žvėrys, žuvys, akmenys, augalai, medžiai ir paukščiai yra Dievo vaikai.
Tačiau tik žmogaus formoje esanti įkūnyta siela gali suprasti kas yra Dievas, kas yra grožis, gėris, tiesa ir pats gyvenimas.
Joks gyvūnas to nesupranta. Nes gyvūnai gyvena instinktais: Pavalgyti, pamiegoti, apsisaugoti ir pratęsti giminę.
Jeigu žmogus nesistengia pažinti savęs, nors tai yra jo pagrindinė funkcija šiame pasaulyje, jis laikytinas gyvūnu, nors ir turinčiu žmogaus kūno formą.
Žmogaus nesistengiančio suvokti savo gyvenimo paskirtį, gyvenimas praeina veltui, nepriklausomai nuo užimančio posto šioje Žemėje.
Todėl bandykime kiekvieną dieną stengtis pažinti save.
Su meile !
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
