Ko tik gyvenime nebūna!
Gegužės 9 diena
Ketvirtadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui vieno žmogaus pasakojimas apie jo šeimyninio gyvenimo įvairius siužetus.
Paskaitykite:
Man gyvenime viskas klostėsi gerai.
Turėjau žmoną, kurios galėtų pavydėti kiekvienas vyras ir su ja susilaukėme savo džiaugsmui tris pametinukus vaikus.
Verslas vystėsi tokiais tempais, kad galėjau iš to gyventi ir per daug nekreipti į nieką dėmesio.
Iš pradžių net netikėjau, kad taip galima laimingai gyventi, bet paskui pripratau prie to ir galvojau, kad taip bus visada.
Po dvidešimties mano gyvenimo metų šeimoje, atsirado plyšys.
Ir viskas prasidėjo nuo vyriausio sūnaus.
Tėvai mane griežtai auklėjo ir pastoviai kartojo, kad nesišlaistyčiau po kiemus, o išsirinkčiau gerą mergaitę pagal savo skonį, vesčiau ją ir sukurčiau šeimą. Aš taip ir padariau ir niekada nesigailėjau savo sprendimo.
Ir to paties mokiau savo vaikus. Tik laikai ar pasikeitė, ar merginos pradėjo kitokios gimti, bet tokios merginos, kuri žiūrėtų į akis, o ne žemiau diržo, tai yra į piniginę ar į kelnaites, mano sūnus nerado.
Mano sūnus ir pinigų turėjo ir yra išsilavinęs buvo, ir Dievas davė jam gerą išvaizda, bet vis tiek prie jo kabinosi visos „tokios“.
Kol mano sūnus triūsė, mes su žmona dėl jo labai nerimavome, žodžiu, namuose pasidarė liūdna.
Toliau – dar blogiau. Susirgo mano uošvė ir ją paguldė į ligoninę, kur ji po savaitės numirė. Mes verkėme, verkėme…
Mano uošvis liko vienas ir negalėjo pats susitvarkyti su savo gyvenimu. Ir mano žmonos tėvai pasirodė esą tikrai auksiniai žmonės, jie niekuo nesiskyrė nuo mano ir mano žmonos tėvų. Parsivežėme uošvį pas save, laimei vietos mes turėjome. Žmona buvo laiminga dėl tėtės, vaikai laimingi dėl senelio ir jam pačiam irgi pas mus patiko. Viskas būtų gerai, BET!
Uošvė turėjo šunį lyg tai juodąjį terjerą arba tiesiog juodą gauruotą keistuolį. Pasiėmėme ir jį ir taip jau išėjo, kad pasiėmėme tikrą vargą.
Šuo pradėjo viską kramtyti, kandžioti vaikus, loti ant manęs, tuštintis kambaryje, kai reikėdavo jį išvesti pasivaikščioti, tai reikėdavo dviejų žmonių.
Aš iškviečiau kinologus, daviau didžiausius pinigus, kad išmokytų kaip su juo elgtis, be tai nedavė jokios naudos. Kinologai pasakė, kad jį reikia „užmigdyti“.
Bet tada uošvis pasakė, kad kai šuo nugaiš, tada pasibaigs ir jo gyvenimo laikas. Palikome tą šunį iki kito karto.
Vasarą vaikai apsivilko džinsus ilgomis rankovėmis: nuo manęs pradėjo slėpti įkandimus, nes buvo gaila senelio. Iki rudens šuo visiškai išprotėjo, pamišo, pradėjo graužti odą ir kaukti. Pasirodo, jį irgi reikėjo kirpti. Aplankėme visus salonus, tačiau niekur tokio pikto niekas nenorėjo imti. Galiausiai geri žmonės patarė, važiuoti pas vieną meistrą, kuris prižadėjo tą šunį apkirpti. Iš salono paskambino ir nustatė laiką: 7 val.
Aš atvedu, o tiksliau atitempiu tą šunį prie salono durų. Šuo draskėsi, kaip išprotėjęs. Iš vidaus išeina jauna, mažaūgė mergina. Taip ir taip, sakau, bet kokius pinigus sumokėsiu, bet apkirpkite jį, net ir su narkoze (o aš pats galvojau, kad jis greičiau nuo šios narkozės padvėstų, nes visiškai nebeturėjau jėgų).
Ji paima pavadėlį iš mano rankų, liepia ateiti lygiai dešimtą valandą ir ramiai jį nusiveda. Ateinu kaip liepta. Matau, kaip ši maža mergaitė kerpa kailį tam šuniui. Jis stovi ant stalo, stovi tiesiai, išdidžiai, nejudėdamas, kaip kareivis parade, o burnoje turi savo mėlyną guminį kamuolį. Aš pradėjau spoksoti į jį. Tik kai jis pasižiūrėjo į mane šonu, supratau, kad tai mano šuo. Ir ši maža mergaitė man sako:
– Gerai, kad jūs atėjote, aš jums parodysiu, kaip jam reikia išvalyti dantis ir patrumpinti nagus.
Tada neištvėriau, kokie dantys! Papasakojau jai visą istoriją apie tą šunį, kad mes negalime su juo toliau net gyventi. Ji pagalvojo ir pasakė:
– Turite suprasti jo situaciją. Jūs žinote, kad jo šeimininkė mirė, bet jis ne. Jo supratimu, jūs jį pavogėte iš namo, nesant savininko ir jėga laikote. Be to, senelis taip pat nusiminęs. O kadangi jis negali pabėgti, stengiasi padaryti viską, kad jūs išvytumėte jį iš namų. Pakalbėkite su juo kaip su vyru, paaiškinkite situaciją, nuraminkite…
Įkėliau šunį į mašiną ir nuvažiavau tiesiai į senus uošvės namus. Atidariau duris ir visur buvo tuščia, kvapas buvo jau namo, kuriame niekas negyvena. Aš tam šuniui viską papasakojau ir parodžiau. Šuo klausėsi. Jis netikėjo, bet neatsitraukė. Nuvedžiau jį į kapines ir parodžiau kapą. Ir staiga jis viską suprato! Jis pakėlė snukį ir pradėjo staugti, o tada atsigulė prie paminklo ir ilgai gulėjo, kišdamas snukį po letenomis. Aš jo neskubinau…
Kai jis pats atsikėlė, tada nuėjome į mašiną. Šeima šuns neatpažino, bet kai atpažino, ne iš karto patikėjo. Aš papasakojau, kaip kirpėja man davė idėją ir kas iš to išėjo. Sūnus nespėjo išklausyti iki galo, griebė striukę ir automobilio raktelius ir bėgdamas prie durų paklausė kirpyklos adreso.
– Kam tau to reikia, klausiu.
– Tėti, aš ją vesiu.
Ar tu visai „nupušai“, – sakau. Tu jos net nematei. Galbūt ji tau netinkama.
– Tėti, jei ji moka suprasti šunį, tai kaip ji manęs nesupras?
Trumpai tariant, po trijų mėnesių jie susituokė. Dabar auga trys anūkai.
O šuo? Ištikimas, ramus, paklusnus, neįtikėtinai protingas pagyvenęs šuo padeda juos prižiūrėti. Ir sūnus su marčia jam vakarais valo dantis.
Anantara das išmintis:
Žmonės kažkodėl į gyvūnus žiūri kaip į žemesnius už save padarus ir galvoja, kad gyvūnai nieko nesupranta ir nieko nežino.
Žmonės turėtų suprasti, kad ne tik gyvūnuose, bet net ir akmenyje yra gyva esybė – siela, kuri savo dvasine padėtimi tokia pat, kaip ir siela esanti žmogaus kūne. Visas skirtumas – tik kūnų įvairovė.
Tik kiekvienos gyvos būtybės kūnas neleidžia sielai elgtis kaip ji nori. Kūnas sukausto sielos veiksmus ir ji priversta elgtis kaip šuo, kaip medis, kaip žuvis, kaip vaiduoklis ar net kaip planeta.
Kuo aukštesnė gyvos būtybės kūno forma, tuo ji sąmoningesnė ir atsakingesnė už savo veiksmus.
Todėl šunys ar katės gali išjausti ir suprasti daugelį žmogaus jausmų, poelgių, troškimų ir nereikėtų juos laikyti ar su jais elgtis, kaip su žaisliukais ar besieliais padarais.
Sielai, kuri gavo šuns ar katės kūno formą, gyvenimas tokiame kūne yra pragaras ir ji tą formą gali pakeisti tik atlikdama savo pareigas – saugant namus ir gaudant peles. Tačiau, kai žmonės neleidžia šuniui saugoti namų, o katei – gaudyti pelių, jie pratęsia sielos buvimą tokioje gyvuliškoje formoje dar ne vienam gyvenimui.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Kas norite pastoviai gauti mano dienoraščių išklotines, užsiregistruokite šioje nuorodoje.
Noriu paremti
