Apgaulė ir tiesa

Dienoraštis

Sausio 15 diena
Sekmadienis
Dvaraka, Vilnius

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien skiriu Jums tokią pamokančią istoriją.

Paskaitykite.

Apgaulė ir tiesa

Himalajų kalnuose, Tibete, randasi Palri vienuolynas.

Kartą vienas žinomas vienuolis Dugpa Kulengas apsistojo to vienuolyno vyriausiojo valdytojo namuose.

Ten bebūdamas jis pastebėjo, kad to valdytojo žmona bando pavogti iš vargšo krepšio, kuris irgi buvo apsistojęs tose namuose, smilkalus.

Vienuolis Dugpa pavadino jos poelgį nuodėmingu ir nusikalstamu ir kaip nurodymą papasakojo tokią istoriją.

Senovėje Indijoje gyveno du draugai. Vienas iš jų, gyveno kalnuose ir buvo amoralus žmogus.

Kitas, buvo doras ir gyveno lygumoje.

Vieną dieną jie ėjo slėniu ir netikėtai rado ąsotį pilną aukso.

Draugas, kuris gyveno lygumoje tarė:

Dabar, kai sėkmė mums padovanojo lobį, pirmiausia turime padėkoti vietiniams dievams, o paskui auksą tarpusavyje pasidalinti.

Jo draugas paprieštaravo:

Drauge, diena jau eina į pabaigą, perkelkime reikalus į rytojų, dabar geriau ąsotį su auksu nuneškime į mano namus.

Lygumų gyventojas sutiko. Kitą rytą atėjęs pas draugą, rado jį tolimame kambario kampe besiskundžiantį likimu ir liejantį ašaras.

— Ak, drauge! – sušuko kalnų gyventojas. „Mano širdis pilna gėdos ir liūdesio. O, kaip aš galiu tau apie tai papasakoti! Įsivaizduoji, ąsotis su auksu patyrė nuostabią transformaciją ir šįryt joje radau vietoj aukso tik pjuvenas. Tik dievai žino, kas atsitiko su lobiu. Mane labiausiai liūdina tai, kad šis incidentas reiškia mūsų draugystės pabaigą. Dabar juk tu visada mane įtarinėsi, galvodamas, kad aš pasisavinau tą auksą.

Tai pasakęs kalnų gyventojas, pradėjo vėl verkti su didžiausiu verksmu.

Lygumų gyventojas suprato savo draugo slaptą ketinimą, bet atsakė su neįtikėtinu ramumu:
Mano drauge, neverk. Lobio praradimas nėra pati didžiausia nelaimė iš visų esančių nelaimių. Jei liksime draugais, mes galėsime ir toliau būti laimingi. Atsitiktinumas davė mums lobį, atsitiktinumas jį atėmė, tu negali padėti sau verkšlendamas.

Melagis nusprendė, kad tikslas pasiektas ir nustojo verkti.

Prieš išeidamas lygumų gyventojas pasakė:

Drauge, aš beveik pamiršau tau pasakyti vieną dalyką. Mano sode prinoko skanūs mangai ir kiti vaisiai. Vaikų neturiu, tad nėra kam net paragauti saldaus derliaus. Tegul tavo sūnūs eina su manimi, tada galėsiu juos pavaišinti kvapniais vaisiais.

Kalnų gyventojas sutiko ir du jo sūnūs, berniukai iškeliavo į lygumą.

Kai lygumų gyventojas grįžo namo, jis nupirko dvi beždžiones, kurias pavadino abiejų berniukų vardais. Jis net išmokė tas beždžiones atsišaukti į tuos vardus.

Po kiek laiko, tas melagis kalnų gyventojas atėjo atsiimti savo sūnų.

Lygumų gyventojas išėjo į kiemą pasitikti savo draugo ir garsiai pradėjo skųstis:
– Drauge, mano širdis kraujuoja, bet aš turiu tau pranešti apie nelaimę, kuri užgriuvo ant tavo vaikų.
– Abu mūsų brangūs berniukai per vieną naktį pavirto beždžionėmis.

– To negali būti! – pradėjo šaukti kalnietis.

– Jeigu tu netiki, tai pašauk savo sūnus ir pats pamatysi kaip jie dabar atrodo.

Tėvas pašaukė vardu savo vyriausiąjį sūnų, tačiau vietoje sūnaus atbėgo beždžionė ir užšokusi jam ant kelių pradėjo meilintis lyg jį pažinotų.
Kalnietis labai nustebo ir pašaukė antrą sūnų, tačiau atbėgo kita beždžionė ir taip pat užšokusi ant kelių pradėjo jį glostyti.

Lygumų gyventojas paklausė kalniečio:
– Kaip taip galėjo atsitikti? Gal, jeigu tu man papasakosi kaip auksas galėjo pavirsti pjuvenomis, tai gal padės man suprasti tą naują stebuklą?

Kalnietis labai išsigando dėl to, kad jo sūnūs pavirto beždžionėmis ir pagalvojo, kad jo draugas tam panaudojo kažkokius tai burtus. Todėl jis nusprendė prisipažinti, kad jis pats apgavo lygumų gyventoją. Todėl jis tarė:

Mano drauge, aš apgavau tave pasakydamas, kad auksas pavirto pjuvenomis. Iš tikrųjų tą auksą pasisavinau aš. Aš sutinku tą auksą pasidalinti per pusę, tačiau pasakyk man ar tikrai mano sūnūs pavirto beždžionėmis?

Lygumų gyventojas atsakė:
– Nebijok, tavo sūnūs nepavirto beždžionėmis. Tavo sūnūs puikiai jaučiasi ir dabar žaidžia viename iš mano sodų.

Po to draugai išsiskyrė kiekvienas gavęs savo turtus: kalnietis – sūnus, o lygumų gyventojas – auksą.

Praėjo metai ir galiausiai abu draugai paliko šį pasaulį ir stojo prieš Mirties Dievo teismą.

Abiejų geri ir blogi darbai buvo sudėti ant svarstyklių ir pasirodė, kad gerų darbų buvo daugiau negu blogų.

Abu draugai pamatė savo blogus darbus ir iš gėdos jie abu raudonavo prieš Mirties Dievą.

Savo pasakojimu Dugpa Kulengas sulaikė moterį nuo vagystės. Moteris grąžino smilkalus vargšui ir vienuolis grįžo į savo vienuolyną.

Išmintis:

Mums visada turėtų užtekti to ką turime, tačiau noras pasitenkinti verčia mus įvairiais būdais ieškoti tų malonumų, kurie iš tikrųjų veda mus tik į kančias.

Neteisingi mūsų poelgiai formuoja mūsų tolimesnį blogą gimimą, sunkius vargus arba net gimimą gyvūnu.

Kai atsiduriame sunkioje situacijoje, kurioje su mumis kažkas „neteisingai“ elgiasi reikia suvokti, kad mes patys kažkada anksčiau taip pasielgėme su kažkokiais žmonėmis ir kad jie lygiai tiek pat kentėjo kiek kenčiame dabar mes patys.

Todėl turime išmokti gyventi dėl Dievo ir dėl Jo visų vaikų – žmonių, gyvūnų, paukščių, medžių, dėl visų kas mus supa.

Tik taip gyvendami nes nebebijosime pasenti ir numirti, nes neslėgs baimė už visas padarytas mūsų nuodėmes.

Su meile!

Jūsų tarnas
Anantara das