Sausio 22 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien žmonių pasakojimai apie gėrį, kuris gali įkvėpti mus būti geresniais.
Paskaitykite:
Grįžtu namo ryte ir prie įėjimo pamatau kabantį skelbimą: „Mieli kaimynai! Šiandien, apie 9.20 val., prie lauko durų buvo pamečiau 120 eurų. Jei kas radote, prašau atnešti į 76 butą, Antaninai Vilkienei.
Mano pensija 340 eurų.
Einu į kambarį, paimu 120 eurų ir einu prie 76 buto durų, ir skambinu.
Duris atidaro močiutė su prijuoste. Vos pamačiusi, kad ištiesiau pinigus, iškart apsikabino, padėkojo ir apsipylė laimės ašaromis. Ir ji pasakė: „Ėjau mokėti mokesčių, o grįžusi prie įėjimo išėmiau raktus – turbūt ten ir pamečiau pinigus“.
BET! Ji kategoriškai atsisakė paimti pinigus! Paaiškėjo, kad per porą valandų jau šeštą kartą (!!!) „radau“ močiutės pinigus! Oi, žmonės, aš myliu jus, nes esate tokie geri!
Kartą gatvėje pamačiau močiutę, kuri pardavinėjo tik vieną kambarinę gėlę – žibuoklę. Pagailėjau jos ir sumokėjau 10 kartų daugiau nei ji prašė. Ji apsiverkė: „Bėgu į parduotuvę ir nupirksiu seneliui valgyti“. Parsinešiau gėlę namo ir kitą rytą ji pražydo.
Niekada net nelaikiau savęs gražia. Neseniai mano sužadėtinis pamiršo atsijungti po mūsų telefono skambučio. Ir išgirdau, kaip jis apie mane pasakojo savo kambariokui. Jis pasakė, kad esu aš graži ir kaip jam gera būti šalia manęs. Ir kiek jis mane myli. Ką daryti – pradėjau verkti. Pirmą kartą gyvenime pasijutau graži.
Su drauge buvome prekybos centre ir reklaminėje viktorinoje laimėjome pliušinį meškiuką. Po to mes ėjome namo ir pamatėme protiškai atsilikusį berniuką su tėčiu ir atidavėme jam žaisliuką. Jis pasakė: „Ačiū“. Jo tėvas beveik apsipylė ašaromis. Pasirodo, berniukas nekalbėjo kelis mėnesius.
Prieš kelis mėnesius man buvo diagnozuotas nuplikimas. Po terapijos kurso visiškai praradau plaukus. Buvo baisu įsivaizduoti, kaip aš eisiu į mokyklą ir kaip visi žiūrės į mane. Tačiau pirmą dieną, kai susiruošiau į mokyklą, prie namų manęs laukė dešimt mano draugų – visi visiškai nuskustomis galvomis. Dvi iš jų buvo merginos.
Dirbu greito maisto kavinėje. Šįryt prie kasos priėjo vyras ir pasakė: „Už manęs stovi mergina, aš jos nepažįstu. Bet aš norėčiau sumokėti už jos arbatą. Pasakykite jai: „Geros dienos“. Ši mergina iš pradžių labai nustebo, o paskui ji užsakė arbatos ir už jos eilėje stovintiems žmonėms. Ir taip žmonės pakartojo vienas po kito 5 kartus iš eilės!
Gimtadienio išvakarėse mano 9 metų sesuo visą dieną lakstė spindinčiomis akimis, nes buvo kažką paruošusi man dovanų. Kitą rytą, kaip visada, nuėjau jos pažadinti į mokyklą. Ir aš jai pasakiau: „Tu jau gali man padovanoti savo dovaną“. Net nespėjus atmerkti akių, ji ištiesė ranką ir apkabino mane mažomis rankomis. Tada ji pasilenkė po pagalve ir išėmė voką su užrašu: „Mano brangiam broliui gimtadienio proga! Atidaręs radau vieną 10 dolerių kupiūrą, dvi 5 dolerių kupiūras, vieną 1 dolerio kupiūrą. Tai buvo absoliučiai visi jos pinigai. Stipriai ją apkabinau ir ilgai gulėjau, kad ji nematytų mano ašarų.
Tokios perkūnijos ir lietaus kaip šiandien jau seniai nebuvo. Darbe man pasakė, kad kažkas kažką daro prie mano automobilio. Išskubėjau į lauką. Viskas buvo taip pat, išskyrus stoglangį: kažkas jį uždarė, kad esant tokiame blogam orui vanduo neprilytų į vidų.
Anantara das išmintis
Gėris ir meilė yra kiekvienos gyvos būtybės širdyje, tačiau dažniausiai materija kiekvieną mūsų yra taip užspaudusi, kad gėris pasirodo, kaip rasos lašelis.
Net ir pasirodžius gėrio lašeliui, mes pradedame džiaugtis, kaip maži vaikai, nes gėris yra mūsų prigimtinė savybė.
Mums reikia mokytis taip gyventi, kad gėris ir meilė iš mūsų sklistų kiekvieną akimirką.
Tik gyvenant dėl kitų ir dėl Aukščiausiojo mes iš tikro galime pasiekti būseną, kai būsime laimingi kiekvieną akimirką.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
