Lapkričio 14 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas apie tai, kaip reikia branginti savo gyvenimą.
Prieš daug metų, kai dar buvo gyva mano išmintinga močiutė, kartą man ir mamai, kai mes kabinome naujas užuolaidas per Velykas, ji pasakė vieną nuostabų dalyką.
Užuolaidos tuo metu buvo labai madingos: su asimetriškais lambrekinais, kutais ir kitais visokiais pagražinimais.
Užuolaidas buvo sunku pritvirtinti prie karnizų, todėl jos pastoviai krito mums ant galvų.
Mes keikėmės, šėlome, juokėmės ir vėl kibome į darbą.
Visai neseniai būčiau šokinėjus iki lubų iš džiaugsmo, jei būčiau tuo metu turėjusi tokias užuolaidas, – pasakė močiutė, – bet dabar visi norai tiesiog pradingo.
Įsivaizduokite mano mergaitės… norų nebėra.
Niekam nebėra norų.
Viskam nebeliko norų.
Nėra norų daiktams, ir aš nieko nebenoriu iš žmonių.
Todėl patarimas – viską darykite tol, kol turite noro.
Net iškrėskite kažkokias tai nesąmones.
Nesąmonės teikia džiaugsmo.
Džiaukitės, kol yra džiaugsmo…
Mylėkite, kol norite…
Ateina laikas, kai net nesinori svetimos šilumos… Nieko nebesinori. ..
Tikriausiai gamta taip daro tyčia, kad išeitume ramiau, neprisirištume prie šlamšto ar žmonių.
Taigi aš pasiruošusi išeiti.
Ir jei dabar galėčiau grįžti į tavo amžių, miela anūkėlę, gyvenčiau viena diena ir džiaugčiausi kiekvienu noru.
Močiutės seniai nebėra.
Ir aš gyvenu būtent taip.
Gyvenu viena diena ir mėgaujuosi kiekvienu noru.
Išmintis:
Žvelgiant iš sielos egzistencijos prizmės – mūsų gyvenimas – amžinybė.
Žvelgiant iš kūno koncepcijos – mūsų gyvenimas – labai trumpas, tiesiog akimirksnis.
Todėl mes turime išmokti branginti kiekvieną akimirką praleistą čia Žemėje su savo artimaisiais, praleistą akimirką gamtoje šviečiant Saulei, lyjant, sningant ar pučiant vėjui.
Mes turime džiaugtis, kad turime akis ir galime matyti, turime ausis ir galime girdėti, turime nosį ir galime užuosti, turime liežuvį ir galime kalbėti bei ragauti, turime rankas ir galime apglėbti, turime kojas ir galime eiti ir turėdami protą, galime mąstyti.
Kiek mes visko daug turime.
Todėl lieka tik pajausti patį gyvenimą.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
