Lapkričio 13 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien gražus ir pamokantis pasakojimas apie dviejų tūkstančių metų įvykius, kurie taip pakeitė šį pasaulį.
Pasak vienos senovės legendos, prieš daugelį amžių nuostabiose Libano giraitėse gimė trys kedrai.
Kaip žinote, kedrai auga neįtikėtinai lėtai, todėl jie turėjo šimtus metų galvoti apie gyvenimą ir mirtį, žmogų ir gamtą.
Jie matė daugybę įvykių žemėje – kaip atėjo ir išėjo karaliai, gimė ir žlugo ištisos imperijos, kaip daugybę kartų žmonės praliejo kraują mūšio lauke.
Jie matė meilę ir neapykantą, turtus ir skurdą.
Jie stebėjo prekeivių karavanus ir vienišus keliautojus.
Jie prisiminė, kiek kartų keitėsi žmonių kalbos ir kaip jie išrado abėcėlę.
Labai retai jie kalbėdavosi vienas su kitu, mieliau stebėdavo ir mąstydavo, kas vyksta aplink, tačiau vieną dieną jie pradėjo pokalbį apie savo ateitį.
„Per savo laiką daug mačiau“, – tarė pirmasis kedras. „Tik valdžia turi galią, todėl norėčiau tapti sostu, kuriame sėdės galingiausias žemėje karalius“.
– Bet man atrodo, – atsiduso antrasis kedras, – kad svarbiausia pasaulyje yra gėris, todėl norėčiau tapti instrumentu, galinčiu blogį paversti gėriu.
„O aš įsitikinęs, kad svarbiausia yra tikėjimas ir siela“, – sušnibždėjo trečiasis kedras. „Štai kodėl aš norėčiau, kad žmonės, žiūrėdami į mane, prisipildytų vilties ir tikėjimo.
Dešimtmetis slinko po dešimtmečio ir vieną dieną giraitėje pasirodė medkirčiai.
Medkirčiai nukirto visus tris kedrus ir nuvežę į dirbtuves juos supjaustė.
Kiekvienas kedras svajojo apie savo likimą, tačiau realybė retai sutampa su lūkesčiais.
Pirmasis kedras tapo įprastu galvijų tvartu, o iš jo liekanų mokinys sukalė paprastas ėdžias gyvuliams.
Antrasis kedras tapo grubiu kaimišku stalu, o trečiojo kedro rąstai buvo sumesti į sandėlį kaip nereikalingi.
Visi trys kedrai nusivylę atsiduso: „Kaip gaila, kad žmonės tinkamai nepanaudojimo mūsų nuostabią medieną.“
Praėjo metai, ir vieną naktį tame pačiame tvarte, pastatytame iš pirmojo kedro, apsistojo sutuoktinių pora, kuri neturėjo galimybės kažkur daugiau prisiglausti.
Moteris buvo nėščia ir tą naktį pagimdė berniuką, kurį paguldė ėdžiose ant šieno.
Tą pačią akimirką pirmasis kedras suprato, kad jo svajonė išsipildė: jis tapo didžiausio karaliaus žemėje atrama.
Po kelerių metų mokytojas su 12 mokinių susėdo už stalo, pagaminto iš antrojo kedro medžio.
Prieš valgį mokytojas pasakė keletą žodžių ir antrasis kedras suprato, kad jis tapo atrama ne tik vyno taurei ir duonos lėkštei, bet ir Žmogaus ir Dievo sąjungai.
Jau kitą dieną iš trečiojo kedro rąstų buvo pagamintas kryžius ir prie jo prikalė pusgyvį žmogų.
Kedras pasibaisėjo savo likimu ir ėmė apraudoti savo likimą ir ant jo prikalto žmogaus likimą, tačiau nepraėjus trims dienoms, ant jo esantis žmogus tapo pasaulio šviesa, o pats kryžius iš kankinimo instrumento tapo tikėjimo simboliu.
Taip išsipildė trijų Libano kedrų likimas: kaip dažnai būna su svajonėmis, jos išsipildė, bet visai ne taip, kaip galėjome įsivaizduoti.
Autorius: Paulo Coelho
Išmintis:
Mūsų svajonės turėtų sutapti su Aukščiausiojo svajonėmis, kas liečia mūsų gyvenimą, tačiau, kadangi mes beveik Jo negirdime, mes kuriame visai kitą likimą, kuris nepatenkina nei mūsų, nei Kūrėjo.
Medžiai, vėjas, saulė, ugnis, žuvys, paukščiai, žvėrys ir net vabalai paklūsta Kūrėjo valiai, tik žmogus visą gyvenimą priešinasi Aukščiausiajam, galvodamas, kad jis žino, kaip ir tikro reikia gyventi.
Koks gi kvailas žmogus, nematydamas savo ateities ir nežinodamas, kad už savo poelgius reikės atsakyti ir kentėti.
Ir kaip paprasta, gera, malonu, džiugu ir patikima atiduoti savo širdį ir ranką Kūrėjui, kad Jis vestų per šio gyvenimo dykumas ir džiungles.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
