,

Kaip nebijoti mirties

Kaip nebijoti mirties

Spalio 25 diena

Penktadienis

Vrindavanas, Indija

Sveiki mielieji,

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien su dukrele Jamini kėlėmės 4.00 ryto. Išsimaudėme ir abu išėjome į parikramą – maldininkų šventą kelią aplink šventą Vrindavano miestą. Mamą palikome namuose, kad pailsėtų.

Kadangi tuo metu buvo tamsu ir ne visur švietė gatvėse elektra, tai daugelyje vietų ėjome tiesiog tamsoje.

Kelyje sutikome alkanas karvytes, tai nupirkome dubenėlį maltos žolės ir pamaitinome tas karvytes.

Paskui priėjome Jamunos upę ir ten Jamunai paaukojome liepsnelę ir indelį riešutų, nes Jamuna gyva moteriška asmenybė.

Paskui keliavome toliau ir sutikome Krišną ir Radhą, taip savo vaikus perrengia vienas tėtis ir jie visada sėdi prie parikramos kelio. Ten mes jiems vėl paaukojome kelias rupijas ir gavome mažą maišelį prasado su mažais cukraus gabaliukais. Tie cukraus gabaliukai buvo kaip stambios kruopos. Tai Jamini visą kelią tuos mažus cukraus gabaliukus ir čiulpė.

Va taip mes įveikėme tą šventą parikramos kelią. Ir dabar pridedu kelias nuotraukas iš mūsų kelionės.

O šiandien pasakojimas, kaip mūsų geri darbai gali atitolinti nuo mūsų pačią Mirtį.

Paskaitykite:

Viename kaime gyveno senas senelis.

Kai jam sukako šimtas metų, apie tai sužinojo ir Mirtis.

Mirtis atvyko pas tą senelį ir tarė:

– Laikas tau jau mirti, seneli.

„Tada prašau leisk man pasiruošti mirčiai“, – sako senelis.

– Gerai, – sutiko Mirtis. – Kiek dienų tau reikia?

„Duok man tris dienos“, – sako senelis.

Mirčiai pasidarė smalsu: ką darys senelis, kaip jis ruošis mirčiai?

Atėjo pirmoji duota diena.

Senelis išėjo į sodą, iškasė duobę ir pasodino medį.

– Ką jis veiks antrą dieną? – pagalvojo Mirtis.

Atėjo antra diena.

Senelis vėl išėjo į sodą, iškasė kitą duobę, pasodino kitą medį.

– Ką jis veiks trečią dieną? – nekantriai mąstė Mirtis.

Atėjo trečia diena.

Senelis išėjo į sodą, iškasė kitą duobę ir vėl pasodino kitą medį.

– Kam tu sodinai medžius? – paklausė Mirtis. – Juk rytoj mirsi.

„Žmonėms“, – atsakė senelis.

Ir Mirtis pasitraukė nuo to seno žmogaus.

Ji tiesiog paliko jį ramybėje dar kažkuriam laikui.

Anantara das išmintis:

Mirtis, kaip ir gimimas yra dalis mūsų gyvenimo.

Mirtis neišvengiama realybė.

Išsisukti nuo Jos neįmanoma nei gudrumu, nei išmintimi, nei papirkimu, niekuo, išskyrus tik Dievo malonę, jeigu Jis leidžia dar kažkiek už kažką mums pagyventi.

Su Ja susitiksime kiekvienas iš mūsų, kaip kasdien sutinkame rytą, dieną, vakarą ar naktį.

Sakoma, kad kuo labiau žmogus atsiduoda Dievui, tuo lengviau jam priimti patį faktą, kad reikės numirti ir tuo ramiau jis priima Pačią Mirtį.

Todėl mums nieko nekainuoja kasdien pasimelsti ir paprašyti Dievo ramybės ir bebaimiškumo šiame dabartiniame chaotiškame pasaulyje.

Melskimės kasdien mielieji ir tada nebijosime nei gyvenimo, nei mirties.

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das

Mielieji,

šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.

Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.

Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.

Dabar renkame aukas langų ir durų įsigijimui ir tam reikia – 18000 eurų.

Kur galite paaukoti:

DVARAKOS MIESTO KRIŠNOS SĄMONĖS RELIGINĖ BENDRUOMENĖ

LT457044060008280954

arba per PayPal

https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS

Jūsų tarnas

Anantara das

Jeigu Jus mano veikla ir paskaitos įkvėpė pradėti keisti Jūsų gyvenimą į gerą, jeigu padėjo išspręsti Jūsų asmenines ar šeimos problemas ar dar kokiu nors būdu Jums pagelbėjo ir jeigu už tai jaučiate dėkingumą, galite paremti mano veiklą. Aš būsiu Jums labai dėkingas, o paaukotos lėšos padės pasikeisti ir kitų žmonių gyvenimams.
Noriu paremti
Dalintis

Parašykite komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *