Kokie išbandymai laukia mūsų?
Spalio 26 diena
Šeštadienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien ryte aš su Jamini vėl ėjome aplink Vrindavaną.
Išėjome kaip ir kasdien anksti dar su tamsa ir grįžome jau patekėjus saulytei.
Mes vėl aukojome Jamunai gėlytes su žvakele, vienai aklai moteriškei, kuri kasdien sėdi prie kelio paaukojome rupijų ir paaukojome rupijų vaikams, kurie kasdien vaizduoja Krišną ir Radharanę.
Jamini grįžo laiminga iš mūsų asketiško žygio, bet sakė, kad rytoj ryte eis į šventyklą ir kad aš turėsiu eiti į parikramą vienas.
Pridedu mūsų šio ryto įspūdžių nuotraukas.
O šiandien sielos penui pasakojimas apie tai, kad gyvenimo išbandymai paliečia kiekvieną žmogų ir nuo jų nėra jokios materialios apsaugos.
Paskaitykite:
Vienas kartą turtingas pirklys panoro parodyti savo sūnui pasaulį, supažindinti jį su savo verslo partneriu iš kitos šalies ir todėl pasiėmė jį į ilgą kelionę.
Kelionės metu tėvas ir sūnus apsistodavo labai prabangiuose viešbučiuose.
Tėvas visada mokė sūnų, kad jis išsireikalautu, jog su juo būtų elgiamasi kaip su šeimininku.
Jis mokė sūnų, kad jam turi būti suteiktas geriausias kambarys viešbutyje, arkliams būtų suteiktas geriausias gardas arklidėje, o laivui būtų skirta geriausia vieta uoste.
Toje kelionėje jie keliavo savo dengtu vežimu, kurį tempė du arkliai.
Vieną audringą dieną jų vežimas įstrigo purve ir jie negalėjo išvažiuoti iš tos vietos.
Vieta kurioje jie įstrigo buvo apleista.
Netrukus sutemo ir pradėjo pliaupti lietus.
Tėvas ir sūnus atkabino arklius nuo vežimo ir buvo priversti joti į artimiausią kaimą.
Ten nebuvo viešbučio ir jie pradėjo belstis į žmonių namus, prašydami priimti juos nakvynei.
Žmonės, išgirdę nepažįstamą kalbą, durų neatidarydavo, o kažką sakydavo atsakydami į tėvo ir sūnaus prašymus.
Taigi pavargę klajokliai perėjo per visą kaimą ir duris jiems pravėrė tik paties paskutinio namo šeimininkė.
Sena moteris buvo apsirengusi tik skarmalais, tačiau ji pakvietė juos į vidų.
Pirklio sūnus, pamatęs pajuodusias sienas ir lubas, pasitraukė prie durų.
„Tėve, nenakvokime tokioje nešvarioje troboje“, – pasakė jaunuolis.
„Per audrą bet koks uostas yra geras“, – atsakė tėvas ir padavė senutei varinę monetą.
Šeimininkė prispaudė monetą prie širdies ir nusijuokė.
„Ji taip nuoširdžiai džiaugiasi varine moneta, tarsi ji būtų auksinė“, – šyptelėjo jaunuolis.
„Kaip bet koks uostas yra geras audros metu, taip ir skurde kiekviena moneta yra auksinė“, pasakė tėvas.
Anantara das išmintis:
Kiekvienas žmogus turi būti pasiruošęs gyvenime sutikti: skausmą, baimes, apkalbas, skurdą, vienatvę, ligas, senatvę, badą, karą ir galiausiai mirtį.
Visos nelaimės kartojasi cikliškai ir šiame amžiuje jos nepaliks nei vieno žmogaus ramybėje.
Mes esame labai naivūs tikėdamiesi, kad laimė mūsų kiekvieno laukia tiesiog už kampo.
Mūsų kiekvieno kiekvieną dieną laukia tiesiog nežinomybė ir įvairūs išbandymai.
Išbandymai mus grūdina, augina iš vidaus ir suteikia galimybę pasikeisti.
Todėl šiame gyvenime nereikia didžiuotis nei turtais, nei grožiu, nei šlove, nei jėga, nei žinojimu, nei nepriklausomybe.
Visą tai mes galime prarasti per vieną akimirką.
Todėl geriausiai šiame gyvenime prisirišti tik prie Aukščiausiojo, kuris tikrai realiai gali mums padėti.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Dabar renkame aukas langų ir durų įsigijimui ir tam reikia – 18000 eurų.
Kur galite paaukoti:
DVARAKOS MIESTO KRIŠNOS SĄMONĖS RELIGINĖ BENDRUOMENĖ
LT457044060008280954
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
