Dienoraštis
Liepos 31 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien paskaitysime vieną seną išmintingą ir pamokantį nutikimą. Paskaitykite!
Neįvykęs kerštas
Abdul-Malik ibn Marwan pasakojo:
– Kai eilė tapti kalifais (valdovais) perėjo iš Omajadų klano į Abasidų klaną, o Abasidai suėmė Omajadus ir juos nužudė, aš pasislėpiau už Kufos (miestas Irake), ant tvarto, esančio stepėje, stogo.
– Ir tada pamačiau, kaip iš Kufos išnešamos juodos vėliavos.
Aš pamaniau, kad šie žmonės ieško manęs.
Greitai nulipau nuo stogo ir tyliai įėjau į Kufą.
Aš nepažinojau tame mieste nieko, kas mane galėtų paslėpti.
Aš priėjau prie vienų didingų rūmų vartų, įėjau į tų rūmų kiemą ir pamačiau gražų vyrą, jojantį ant žirgo, apsuptą vergų ir tarnų.
Aš pasisveikinau ir jis paklausė:
– Kas tu esi? Ir ko tu čia ieškai?
– Aš esu žmogus, bėgantis nuo savo priešų, – atsakiau. Noras rasti pastogę atvedė mane po tavo stogo šešėliu.
Jis priėmė mane į savo namus ir paskyrė man kambarį šalia haremo.
Ten aš išbuvau keletą dienų patenkintas.
Viską ką aš mėgau iš maisto, gėrimų ir drabužių – turėjau viską.
Namo savininkas manęs nieko neklausė.
Tas turtingas žmogus, pas kurį aš apsistojau, kasdien sėsdavo ant žirgo ir kažkur išjodavo ir po kurio laiko grįždavo.
Kartą aš neištvėriau ir paklausiau jo:
– Kasdien matau, kaip tu sėdi ant žirgo ir kažkur tu išjoji, bet netrukus grįžti.
– Kur tu kasdien joji?
– Abdul-Malik ibn Marvan nužudė mano tėvą, – atsakė jis.
– Girdėjau, kad jis slapstosi šiame mieste. Kiekvieną dieną išjoju tikėdamasi jį surasti ir atkeršyti už savo tėvą.
Kai tai išgirdau, aš buvau nustebęs savo likimu, kad likimas įmetė mane į vyro, kuris norėjo mane nužudyti, namus.
Man buvo atsibodęs persotintas mano gyvenimas, todėl paklausiau to žmogaus, kuo jis vardu ir kuo vardu jo tėvas?
Įsitikinau, kad šis žmogus sako tiesą.
– O, drąsus žmogau, aš tau daug skolingas, todėl mano pareiga parodyti tau tavo priešą ir sutrumpinti tavo paieškas.
– Abdul-Malik ibn Marvan esu aš pats.
– Tu gali atkeršyti man už savo tėvo kraują.
Jis nepatikėjo ir pasakė:
– Tu tikriausiai pavargai gyventi ir nori atsikratyti savo gyvenimo sunkumų!
– Ne, prisiekiu Dievu, – pasakiau, – aš nužudžiau tavo tėvą.
Ir kai aš pateikiau įrodymus, jis suprato, kad kalbu tiesą.
Jis tapo purpuriniu, jo akys paraudo iš pykčio.
Jis kurį laiką stovėjo nulenkęs galvą, tada pasakė:
– Galbūt tu greitai eisi ten, kur randasi mano tėvas ir jis pats pareikalaus bausmės iš tavęs už savo kraują.
– Aš suteikiau tau pastogę savo namuose, vadinasi, neturiu teisės tavęs žudyti.
– Kelkis ir eik iš čia, aš negaliu už save atsakyti.
Jis man davė tūkstantį dinarų, tačiau aš jų nepaėmiau ir išėjau iš tų namų.
Išmintis:
Kerštas – negali išspręsti nei vienos problemos.
Kerštas nugramzdina sielą į dar didesnes kančias.
Kerštas sukuria naują karmos mechanizmą ir kažkada ką patyrė keršto susilaukęs žmogus, reikės patirti ir pačiam kerštautojui.
Atleidimas – aukščiausias kilnumo pavyzdys.
Atleisk ir tau bus atleista.
Atleidimas gydo sielą ir taurina širdį.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
