Pasaka apie nereikalingas aukas !
Kovo 4 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien publikuoju pasaką, kurią radau interneto platybėse, bet kuri realiai atspindi mūsų gyvenimą.
Paskaitykite.
Paprastai ir aiškiai apie tai, kaip patys galime susigadinti savo gyvenimą.
– Ar čia eilė į aukojimą?
– Taip, čia!
Prie manęs būsite. Aš 852, jūs – 853.
– Oi, mama… Kada gi eilė ateis?
– Nenustebkite, čia greitai.
O, jūs dėl to aukojatės?
– Aš aukojuosi dėl meilės.
O jūs?
– Aš dėl vaikų. Vaikai – mano visas gyvenimas!
– O kaip jūs aukojatės?
– Aš aukoju savo asmeninį gyvenimą.
Man svarbiausia, kad tik mano vaikai būtų sveiki ir laimingi.
Viską jiems aukoju.
Vienas geras žmogus norėjo, kad už jo tekėčiau, bet aš nesutikau.
Kaip gi aš jiems į namus patėvį parvesiu?
Mėgstamą darbą palikau, nes toli važiuoti.
Įsidarbinau vaikų darželyje, kad jie mane matytų, kad būtų prižiūrėti, švarūs, pamaitinti.
Aš viską, viską atiduodu vaikams!
Sau – nieko.
– Oi, kaip aš jus suprantu.
O aš noriu aukoti santykiais…
Suprantate, su vyru pas mane nieko bendro nebeliko.
Jis jau turi kitą moterį.
Man atrodo, kad ir mano gyvenime pasirodė kažkoks vyrukas, bet…
Jeigu tik mano vyras išeitų pirmas!
Bet jis neišeina su ja gyventi!
Verkia…
Sako, prie manęs priprato…
O man jo gaila!
Juk jis verkia!
Taip ir gyvenam…
Durys plačiai atsidaro ir skamba balsas:
„Nr. 852, įeikite!“.
– Oi, einu. Taip jaudinuosi!!! O gal auką priims?
Nr. 853 susigužia ir laukia iškvietimo.
Laikas eina lėtai, bet pagaliau iš kabineto išeina Nr. 852.
– Na kaip?
Ką jums pasakė?
Auką priėmė?
– Ne… jie paskyrė bandymo laikotarpį.
Paprašė dar apmąstyti.
– O kaip? O kodėl? Kodėl ne iš karto?
– Oi, mieloji, jie mane klausė: „Ar jūs gerai pagalvojote? Tai juk visam laikui!“.
O aš jiems: „Nieko! Vaikai paaugs, supras, ką mama dėl jų paaukojo”.
O jie man: „Sėskitės ir žiūrėkite į ekraną“.
Ir ten jie man parodė tokį keistą filmą!
Apie mane.
Lyg vaikai jau būtų užaugę.
Dukra ištekėjo ir išvažiavo į kitą žemyną, o sūnus kartą per mėnesį skambina man, lyg iš po lazdos ir jį nuolatos spaudžia žmona…
Aš jam: „Ką tu, sūneli, man taip, už ką?“.
O jis man: „Nelįsk mama į mūsų gyvenimą. Ar tu neturi kuo užsiimti?“
O kuo man užsiimti daugiau?
Aš, išskyrus vaikų auginimą ir priežiūra, niekuomet daugiau nieko ir neveikiau?
Ir pasirodo vaikai mano aukos neįvertino ir mano pastangos buvo beprasmės.
Iš kabineto pasigirdo balsas: „Kitas! Nr. 853!“.
– Oi, dabar aš…
– Įeikite, sėskitės.
Ką aukojate?
– Santykius…
– Suprantama…
Na, rodykite.
– Štai…
Matote, jie bendrai negilūs, bet labai simpatiški.
Ir nauji, neužteršti, nes prieš pusmetį susipažinome.
– Dėl ko jūs juos aukojojate?
– Šeimos išlikimo labui…
– Jūsų, ar kieno?
O ar gi reikia išlaikyti tuos santykius?
– Na taip!
Vyras seniai turi meilužę ir jis laksto pas ją, visą laiką meluoja, visiškai nebeturiu jėgų.
– O jūs?
– Na ką aš?
Atsirado kitas žmogus mano gyvenime ir užsimezgė santykiai su juo.
– Tai jūs šiuos naujus santykius – aukojate?
– Taip… kad šeima išliktų.
– Jūsų?
Bet ar reikia, kad išliktų?
– Na taip! Taip!
Bet jūs pati sakote, kad vyras turi kitą moterį, o jūs – kitą vyrą?
Kur čia šeima?
Na ir kas, juk mes oficialiai susituokę su savo vyru. Todėl tai reiškia, kad mes esame šeima.
Tai jums viskas tinka?
Ne, ne. Kaip gali tai patikti?
Aš visą laiką verkiu ir pergyvenu!
– Bet santykių jūs nenorite keisti?
– Na, tokie jie ne itin gilūs, mes tiesiog kartu praleidžiame laiką… Bendrai tariant, man jų negaila!
– Na, jei jums jų negaila, tai mums – dar labiau.
Duokite tada mums jūsų tą auką.
– Man sakė, kad čia rodo filmus apie ateitį!
Kodėl man nieko nerodo?
– Čia filmus rodo įvairius.
Kažkam tai rodo apie ateitį, kažkam tai apie praeitį…
Mes jums parodysime apie dabartį.
Įjungiame ir jūs žiūrėkite.
– Oi, oi, oi, bet nejaugi čia aš ir taip aš atrodau?
Čia melas, juk aš save tai prisižiūriu.
Na, tai tavo siela taip projekuoja save į išorę.
– Kaip, taip?
Petys žemai, lūpos vienoje linijoje, akys blausios, plaukai tiesiog kabo…
– Taip visada atrodo žmonės, kurių sielos verkia…
– O kas čia per berniukas?
Koks mielas…
Žiūrėk, kaip jis prisiglaudžia prie manęs!
– Nepažįstate, taip?
-Tai jūsų vyras.
-Sielos projekcija.
-Vyras? Kokia nesąmonė.
-Juk jis suaugęs žmogus!
– O sieloje – vaikas.
Ir prisiglaudžia kaip prie mamos…
– Bet ir gyvenime jis taip!
Prisiglaudžia. Jam trūksta manęs!
– Tai reiškia, ne jūs prie jo, o jis prie jūsų?
– Na, aš nuo vaikystės išmokau – moteris turi būti stipresnė, protingesnė, ryžtingesnė.
Ji turi vadovauti šeimai, rodyti vyrui ką daryti!
– Na, taip ir yra.
Stipri, protinga, ryžtinga mama vadovauja savo berniukui-vyrukui.
Ir apšauks, ir pasigailės, ir prisilies, ir atleis.
Ko gi jūs norėjote?
– Labai įdomu!
Bet aš jam ne mama, aš jam žmona!
O ten, ekrane…
Jis toks kaltas ir vis pas tą savo šliundą bėga, o aš jį vis tiek myliu!
– Žinoma, suprantama, taip ir nutinka: berniukas pažais smėlio dėžėje ir sugrįš namo.
Pas mamytę.
Verks ant mamos prijuostės ir ji jos pasigailės…
Gerai, filmo pabaiga.
Baigiam mūsų pasimatymą.
Ar aukosite meilę?
Neatsisakėte?
– O dėl ateities?
Kodėl man jūs jos neparodėte?
– Jūs jos neturite.
Tokiu dabartiniu atveju jūsų užaugęs „mažylis“ arba išbėgs pas kitą moterį, arba susirgs.
Arba visai – į nieką pavirs.
Visgi jis ras būdą ištrūkti iš po mamos sijono.
Jam gi irgi norisi augti…
– Bet ką gi man daryti???
Kodėl aš tada save aukoju???
– Tai jūsų sprendimas.
Galbūt jums labai patinka būti mama!
Daugiau nei žmona.
– Ne!
Man patinka būti mylima moterimi!
– Na, mamytės taip pat būna mylimos moterys, net dažnai.
Tai kaip?
Pasiruošusi aukoti?
Kad išliktų tai, ką turite, ir kad vyras liktų berniuku?
– Ne… Neparuošusi.
Man reikia pagalvoti.
– Žinoma, žinoma.
Suteikiame laiką apmąstymams.
– O ar suteikiate patarimus?
– Su malonumu ir noriai.
– Pasakykite, ką man daryti, kad mano vyras… nu, augtų, ar ne?
– Tikriausiai, reikėtų nustoti būti jam mamyte.
Atsisukti į save ir išmokti būti Moterimi.
Patrauklia, jaudinančia, paslaptinga, trokštama.
Tokia, kuriai norisi duoti gėlių ir dainuoti serenadas, o ne verkšlenti prie jos minkštos krūtinės.
– Ar tai padės, manote?
– Dažniausiai padeda.
Na, tai tuo atveju, jei jūs vis tiek nuspręsite būti Moterimi.
Bet jeigu kas – ateikite pas mus!
Jei norėsite aukoti santykius – mes mielai priimsime jūsų auką.
– Aš pagalvosiu…
Nr. 853 pasimetusi išeina iš kabineto, spaudžiama savo santykius prie savo krūtinės.
Nr. 854, mirguliuojanti nuo susijaudinimo, žengia į kabinetą.
– Aš pasiruošusi aukoti savo interesais, kad tik mano mamytei nebūtų liūdna.
Durys užsidaro…
Koridoriuje žmonės vaikšto, glausdammi prie savo krūtinės troškimus, gebėjimus, karjerą, talentus, galimybes – viską, ką jie pasiruošę savanoriškai aukoti…
Anantara das išmintis:
Nors materialiai mes lyg ir išsilavinę, bet beveik visi gyvename neišmanyme.
Gyventi neišmanyme, reiškia nežinoti gyvenimo prasmės, tėvų paskirties, vyro ir žmonos pareigų, iš kur ateina vaikai ir kodėl jie yra tokie kokie yra, nežinoti kas yra amžinas gyvenimas, kas yra Dievas, kas yra mirtis, kas yra gimimas, nežinoti ir nerasti savo pašaukimo, nesilaikyti dienos režimo, pykti, neatleisti, neatverti savo širdies, neturėti savo dvasinio mokytojo ir daug ir daug kitų dalykų, kurie neleidžia mums būti laimingiems.
Gyventi neišmanyme reiškia kasdien kaltinti kitus ir nepriimti savęs.
Gyventi neišmanyme reiškia, kad gyvenimo nėra iš vis…
Prabuskime mielieji ….
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
