Niekada nešaukite ant savo vaikų!
Kovo 5 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien paskaitykite keletą pasakojimų, kuriais pasidalino viena tų įvykių herojė ir tai gal mus privers susimąstyti kaip kartais elgiasi tėvai su vaikais ir kaip turėtų viskas būti iš tikro.
Paskaitykite.
Kažkas kartą išsakė reto grožio ir gilumo mintį: „Būti tėvais, tai – ne tai, kad užauginti savo vaikus, o tai, kad užaugti pačiam“.
Tačiau gyvenime dažnai vaikus gimdo visiškai nesubrendę žmonės, kurie patys dar neišaugo iš vaikiškų kelnių, kurie dar nėra pasiruošę tapti tėvais ir visai nesvarbu kiek jiems metų – ar 20 ar virš 30.
Būti tėvais yra darbas.
Ir tas darbas turėtų prasidėti nuo darbo su savimi.
Oro uostas.
Ankstyvas rytas, išvykimo salė, kavinė antrame aukšte.
Prie gretimo stalo stovi žiauroko veido gražuolis su maždaug penkerių metų berniuku.
Berniukas pasilenkęs prie lėkštės sušnabžda kažką vos girdimo.
Tėčio riaumojimas priverčia mane pašiurpti:
– Į kokį tualetą? Į kokį tualetą tu užsimanei? Aš tavęs klausiau prieš 5 minutes ir ką tu pasakei?
– Ką tu man sakei, klausiu tavęs?
Sysiok dabar į kelnes, užsimanė jis dabar mat tualeto!
Įdėmiai žiūriu į tėvą.
Jis rėkia taip garsiai, kad net seilės taškosi.
Rėkia ilgai ir keikiasi visas išraudęs ir sugniaužęs kumščius.
Berniukas išrausta tamsiai raudonai ir dar žemiau nulenkia galvą.
Aš tyliai sakau tam tėvui:
– Tokio amžiaus vaikai dar negali nuspėti, kada norės į tualetą.
Tėvas kreivai žiūri į mane, o aš žiūriu į jį.
Po sekundės jis sako berniukui: „Eime!“ ir išneša iš kavinės galvos nepakėlusį sūnų.
* * *
Tel Avivas, vidurdienis, krantinė, minios žmonių.
Einu atsipalaidavusi nusipirkti ledų.
Staiga išgirstu riksmus ir pamtau prie paplūdimį juosiančio parapeto būriuojasi nedidelė minia.
Žiūriu žemyn. Ant tako prie rūbinių pasigirsta baisus vyro isteriškas šauksmas:
-Atstok nuo manęs! Atsitrauk nuo manęs, aš pasakiau! Ką aš tau sakiau – ar tu nesupranti? Dabar gausi nuo manęs! Eik šalia! Atstok sakau!
Vyras su šortais ir šlepetėmis šaukia, dreba ir šokinėja aplink maždaug penkerių metų mergaitę.
Mergaitė išsigandusi stovi priešais jį, įtraukusi galvą į pečius.
Aš nieko nesuprantu. Žmonės ant krantinės irgi nesupranta kas ten vyksta.
Vyras eina pirmyn, o mergaitė tipena šalia. Riksmas, visiškai nenormalus, isteriškas, agresyvus tęsiasi toliau.
„Pasitrauk, sakiau! Eik šalia! Tu ką negirdi! Ar tu nesupranti? Tau ką reikia suduoti, kad suprastumei?
Mergaitės veido nesimato, nes galva sutraukta į pečius.
Prie jo prieina moteris ir paliečia jam petį.
Jis atšoka atgal.
„Jeigu dar kartą šauksite ant mergaitės, aš iškviesiu policiją“, – sako ji.
„Eik šikti! – šaukia vyras.
– Tai mano vaikas!
Tačiau riksmas nutrūksta ir jie išeina – jis gestikuliuodamas rankomis ir visas susinervinęs, o mergaitė bėgdama šalia.
Man be galo gėda ir minia spalvingų užsieniečių šnabždasi ir žvilgčioja vienas į kitą.
Sekanti istorija:
Oro uostas. Naktis, atvykimo salė, pasų kontrolė. Eilė. Vaikai išvarginti laukimo. Maždaug penkerių metų berniukas iššoka iš eilė, tačiau paskui sugrįžta į eilę arčiau mamos.
Kažkuriuo momentu ji iš visų jėgų patraukia jo ranką taip, kad jis nuskrenda į šoną ir atgal.
– Ką aš tau sakiau? – šaukia motina. – Stovėk ramiai! Jei vėl pajudėsi, aš tave perduosiu policijai! Jie tave pasiims! Dabar aš jiems pasakysiu, kad elgiesi blogai!
Vaikas išsigandęs žvalgosi į pro šalį einantį pasienietį ir kurį laiką stovi lyg sustingęs.
Po 5 minučių iš kitos eilės pasigirsta riksmas. Trapi, graži, gražiai apsirengusi blondinė mama rėkia, nuolat tampydama už rankos sūnų, labai mažą, maždaug 3-4 metų amžiaus:
– Ach tu pavargai! Pavargai! Ir nori namo! O manai aš nenoriu? Aš klausiu tavęs? Atsakyk man – ar manai, kad aš nenoriu? Ar tau ne gėda? Aš galvoji nepavargusi? Ir nori, kad aš tave vežčiausi namo? Jis mat pavargęs, o mama nepavargusi!
Ji rėkia, spjaudosi ir purto savo sūnų, kiekvieną kartą, kai jis nebegali pastovėti ir tada suka jį save.
Berniukas įtraukia galvą į pečius ir stengiasi nežiūrėti į jos akis.
Anantara das išmintis:
Šitas mūsų pasaulis pilnas ir gėrio, ir kančių, tačiau kiekvienas iš mūsų, kuris turi bent kruopelytę sąmoningumo turi mokytis kiekvieną dieną kurti tik gėrį.
Vaikai ne veltui vadinami „Angeliukais“, nes jie negali patys apsiginti, todėl kiekvieno tėvo, mamos, senelio ar močiutės pareiga atiduoti vaikams visą savo meilę.
Meilės netaupykime. Patikėkite jos mums niekada nepritrūks. Meilė turi tokią savybę, kad kuo daugiau ja daliniesi, tuo daugiau jos mumyse atsiranda. Ji vienintelė yra neišsenkanti, amžina, jauna, meili ir džiuginanti.
Su meile
Jūsų tarnas !
Anantara das
Noriu paremti
