Spalio 9 diena
Pirmadienis
Indija, Kerala
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija mūsų visų tobulėjime. Paskaitykite.
Vieną dieną ūkininkas būdamas daržinėje, kažkur šiene pametė laikrodį.
Nors laikrodis neturėjo jokios vertės ir buvo menkavertis, ūkininkas laikrodį vertino kaip mylimo žmogaus dovaną.
Po bevaisių ilgų ieškojimų daržinėje aukštyn ir žemyn, jis pasidavė.
Nebebuvo jėgų toliau ieškoti to laikrodžio.
Pamatęs netoliese žaidžiančius berniukus, jis nusprendė kreiptis pagalbos į juos ir pažadėjo atlygį tam, kuris ras jo laikrodį šiene.
Tai išgirdę vaikinai būriu nuskubėjo į daržinę, perausė visą šieną nuo viršaus iki apačios, bet laikrodžio nerado.
Kai tik ūkininkas ketino mesti visus bandymus surasti laikrodį, prie jo priėjo mažas berniukas ir paprašė suteikti jam dar vieną galimybę surasti tą laikrodį.
Ūkininkas, žiūrėdamas į jį, pagalvojo, kodėl gi ne, juolab kad vaikas atrodė gana nuoširdus.
Taigi ūkininkas leido berniukui eiti į daržinę ir pabandyti surasti tą laikrodį.
Įsivaizduokite jo nuostabą, kai po kurio laiko berniukas išėjo iš daržinės su laikrodžiu rankoje.
Ūkininkas, apimtas džiaugsmo, smalsiai paklausė to berniuko, kaip jam pavyko padaryti tai, kas nepasisekė kitiems berniukams.
Berniukas atsakė: „Aš nieko nedariau. Tiesiog sėdėjau ant grindų ir klausiausi. Tyloje išgirdau juos tiksint, nuėjau garso kryptį ir radau juos.
Išmintis:
Kad kažką surastume ar suprastume, reikia atsisėsti, nurimti ir įsiklausyti į savo širdį.
Kiekvieną dieną mums reikėtų atsisėsti ir pabūti nors keletą minučių be pašalinio garso ir veiksmo. Tiesiog pasėdėti nieko nedarant.
Tada suprastume, kad net tyla kalba, tik kalba savo kalba.
Tada suprastume, kad mums Visata visada padeda ir pataria. Mums tiesiog reikia klausytis.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
