Dienoraštis
Liepos 21 diena
Penktadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija! Paskaitykite!
Sąmoningumas
Kažkada Indijoje gyveno didis mistikas ir dvasinis mokytojas Nagardžuna.
Jo mokiniai buvo karaliai ir kiti įžymūs žmonės.
Vienas imperatorius buvo Nagurdžana pasekėjas ir jis iš meilės mokytojui, padovanojo elgetavimui ir aukų rinkimui, auksinį dubenį.
Auksinis indas buvo labai brangus, o pats Nagardžuna vaikščiojo pusnuogis.
Eidamas vienu keliu Nagardžuna sutiko vagį, kuris negalėjo patikėti savo akimis: toks brangus daiktas yra pas tokį vargšą!
Vagis taip prisirišo prie minties, kad reikia pavogti tą indą, kad tiesiog apsisuko ir nuėjo paskui Nagardžuną.
Nagardžuną nakčiai nusprendė apsistoti apgriuvusiame vienuolyne.
Vagis apsidžiaugė šia sėkme ir pagalvojo:
– Naktį, kai jis užmigs, aš be vargo ateisiu ir paimsiu taurę.
– Ir jis pasislėpė gretimame kambaryje.
– Nagardžuna pajautė ir suprato, ką tas vagis nori su juo padaryti ir jis išėjo priešais vagį ir pasakė:
– Geriau iš karto paimk šį dubenį, kad galėčiau ramiai miegoti.
– Nenorėčiau tavęs padaryti vagimi, todėl pagalvojau ir nusprendžiau tau padovanoti šią taurę. Vis tiek tu ją pasiimsi, tai kodėl tau jos neatidavus? Pasiimk šią dovaną!
Vagis nesitikėjo tokio įvykių posūkio.
Jis priėjo ir nusilenkė prie Nagardžunos kojų.
Nagardžuna tarė:
– Dabar tu gali eiti, nes daugiau aš tikrai nieko nebeturiu. Džiaukis tuo auksu ir palik mane ramybėje.
Bet vagis pasakė:
– Palauk, šventasis žmogau.
– Aš taip pat norėčiau tapti tokiu žmogumi, kaip ir tu, kuris būtų neprisirišęs prie daiktų.
– Tu privertei mane pasijusti tokiu apgailėtinu ir menku.
– Ar yra koks kelias, kuriuo galiu pasiekti tokią sąmoningumo viršūnę?
Nagardžuna atsakė:
– Taip, yra toks būdas!
Vagis pasakė:
– Nesakyk man, kad pirmiausia turiu nustoti vogti.
– Nes kad ir kur aš eidavau, o pirmiausiai eidavau pas šventuosius ir mistikus, jie visi sakydavo: – Pirmiausia nustok vogti.
– Aš bandžiau nevogti, tačiau negaliu įvykdyti šios sąlygos.
Nagardžuna atsakė:
– Matyt, dar nesutikai tikro mistiko.
– Tu tikriausiai sutikai visur buvusius vagis.
– Priešingu atveju, kodėl kam nors turėtų rūpėti, kad tu esi vagis? Būk vagimi!
– Tai ne mano reikalas.
– Man tai visai nerūpi.
– Iš tavęs reikalaujama tik vieno: eik ir daryk tai, ką darai, bet daryk tai sąmoningai.
– Nedaryk nieko mechaniškai.
– Visada žinok, ką darai.
Vagis atsakė:
– Aš sutinku su tokiomis sąlygomis. Aš pabandysiu.
Nagardžuna atsakė:
– Aš lauksiu tavęs čia, šiame vienuolyne, penkiolika dienų. Gali po penkiolikos dienų ateiti pas mane ir papasakoti, kaip tau sekėsi tą visą laiką vogti?
Dešimtą dieną vagis atėjo ir pasakė:
– Tu gudrus!
– Pabandžiau ir man pasisekė.
– Aš įėjau į vieną namą.
– Ten buvo tiek turtų.
– Prisiminęs savo pažadą, likau sąmoningas.
Apėmė tokia ramybė ir abejingumas, kad vogti nenorėjau, negalėjau pasiimti su savimi jokių daiktų.
Nagardžuna atsakė:
– Štai ką tu ir turėjai suprasti.
– Dabar viskas priklauso nuo tavo paties pasirinkimo.
– Gali pasirinkti ir nepriimti sąmoningumo ir likti vagimi, arba gali priimti sąmoningumą ir tapti kitu žmogumi.
– Vok toliau ir jei gali tai daryk sąmoningai.
– Tada aš būsiu už tave ramus.
Vagis pasakė:
– Bet tai neįmanoma.
– Aš bandžiau.
– Jei žinau, kad vagiu, aš tada negaliu vogti.
– Ir pridūrė:
– Tiesą sakant, tu mane pagavai. Nebegaliu atsiskirti su šiuo suvokimu, kad darau.
– Aš pajaučiau suvokimo ir sąmoningumo skonį.
– Tai taip gera, kad neįmanom to ir apsakyti.
Išmintis:
Beveik viską ką mes darome, mes darome nesąmoningai.
Mes net nesusimąstome apie darymo prasmę.
Mes viską darome be jausmų arba tie jausmai, taip mus spaudžia, kad bet ko darymas tampa mums kančia.
Jeigu mes suvoktume, kad viskas priklauso Dievui, o ne mums, tai mums jau tūkstančius kartų būtų lengviau.
O, jeigu mes suvoktume, kad nėra nei vieno veiksmo be pasekmės, mes taptume labai atsakingi už savo poelgius.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti