Dienoraštis
Liepos 19 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija! Paskaitykite!
Sunkios ir lengvos nuodėmės, ir atgaila dėl jų!
Du žmonės atėjo pas puikų Toros žinovą, rabiną, kad jis paaiškintų jiems skirtumą tarp gėrio ir blogio.
Vienas iš jų laikė save dideliu nusidėjėliu, nes jaunystėje, susipykęs su artimu draugu, pykčio įkarštyje smogė jam sunkia lazda ir jį nužudė.
Nuo tos dienos jį visą gyvenimą kankino sąžinė.
Antras žmogus, pasakė, kad jis niekada nepadarė nuodėmės ir bent jau savo akimis, buvo tyras ir nekaltas.
Rabinas išklausė abu ir paprašė papasakoti apie save: ką veikė anksčiau, kaip užsidirbo pragyvenimui ir kaip sekasi gyventi šeimoje dabar.
Pirmasis neišlaikė ir apsipylė ašaromis.
Pro ašaras jis pasakojo, kaip nužudė savo geriausią draugą.
Nuo tos akimirkos, kai jis nužudė savo draugą, jis nesitikėjo atleidimo nei žemėje, nei danguje.
Antrasis pareiškė, kad neprisimena jokio nusižengimo, o jei ir buvo padaręs kažkokių tai smulkių nuodėmių, tai jos jau seniai buvo dingusios iš jo atminties.
Tada rabinas tarė pirmajam:
– Eik, mano sūnau, į lauką kitapus kelio, paimk didelį akmenį – patį didžiausią, kokį tik gali rasti – ir atnešk jį man.
– O tu, – atsigręžė į antrąjį, kuris save gyvenime laikė nepriekaištingu, – eik į tą patį lauką ir atsinešk daug smulkių akmenukų – mažiausių, kokių tik gali rasti – ir kuo daugiau, kiek gali rankose nešti.
Gavę nurodymą, jie abu nuėjo ieškoti akmenų.
Kai jie grįžo, rabinas pažvelgė į akmenis ir pasakė:
Dabar klausykite, ką jums reikia daryti toliau.
Paimkite šiuos akmenis ir nuneškite juos tiksliai į tas pačias vietas, iš kur juos paėmėte ir tada grįžkite pas mane.
Pirmasis, atnešęs rabinui didelį akmenį, nesunkiai rado vietą, iš kur jį paėmė ir padėjo atgal.
O antrasis negalėjo prisiminti, iš kur paėmė mažus akmenukus.
Ir taip jis grįžo pas išminčių, neįvykdęs jo nurodymų.
Tada rabinas pasakė:
– Žmogaus veiksmai yra kaip šie akmenys.
– Tu, – tarė jis pirmajam, – nesunkiai atsiminei, kur radai didelį akmenį, ir nebuvo sunku jį grąžinti į vietą.
– O tu, – atsigręžė į antrąjį, – negalėjai to padaryti, nes vietų, iš kur paėmei akmenukus, buvo per daug ir visų tu negalėjai prisiminti.
Rabinas kalbėjo toliau:
– Šlovė žmogui, kurį sąžinė slegia kaip didelis akmuo – lengviau pašalinti nuodėmę iš savo sielos ir atverti ją atgailai“, – paaiškino jis.
O savimi patenkintam vyrui, kuris savyje nematė jokio nusižengimo, pasakė:
– Bet vargas tam, kuris nekreipia dėmesio į smulkias klaidas jų nepastebėjęs, net nepaprašys atleidimo, kai tuo tarpu, net ir didelis nusidėjėlis per savo atgailą tampa geresniu ir tyresniu.
Išmintis:
Dar Jėzus kalbėjo:
– Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?
Šventraščiai sako, kad šiame pasaulyje viskas yra nuodėmė, kas nepasiūlyta Dievui.
Apie mūsų pačių negerus darbus, mums visada primena sąžinė.
Sąžinė – tai Dievo balsas iš širdies.
Jeigu nebegirdime sąžinės – tai mes tiek pridarėme nuodėmių, kad Dievas nebeturi ką sakyti, nes Jis vis tiek nebus išgirstas.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
