Sausio 15 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas apie teisingumą su jumoru.
Paskaitykite:
Dešimtą ryto suskambo telefonas ir Kristina atidėjusi mezginį į šoną nuspaudė mygtuką.
– Jūsų anūkas ką tik pateko į rimtą avariją. „Jis šios avarijos kaltininkas“, – skubiai paaiškino nepažįstamasis. „Sudaužytas brangus svetimas automobilis. Yra aukų, o tai reiškia, kad jūsų anūkas sės į kalėjimą nuo trejų iki penkerių metų.
Jeigu norite, kad anūkas išvengtų kalėjimo, teks susimokėti!
– Kiek reikia pinigų?
– Keturių tūkstančių eurų! – ryžtingai pasakė balsas ragelyje.
– Paruoškite pinigus ir aš atsiųsiu savo žmogų jų paimti. Ir niekam nesakykite apie šį skambutį, kitaip jūsų anūkas tikrai pateks į kalėjimą!
„Bet namie tokių pinigų nėra“, – verkdama pasiguodė Kristina.
– Man reikia važiuoti į banką, o jis yra kitoje miesto pusėje.
— Išeikite į gatvę ir prie jūsų namų atvažiuos sidabrinės spalvos Toyota, ir tada ta mašina nuveš jus, kur tik reikia.
– Ir atminkite – niekam nesakykite nė žodžio! Tai geriausiai atitinka jūsų anūko interesus.
Pravažiavęs pusę miesto ir sustojęs prie banko, vairuotojas prispaudė pirštą prie lūpų – „Čššššššššššš“.
Kristina jam atsakė tuo pačiu.
Ji grįžo po pusvalandžio.
„Pamiršau savo kortelės PIN kodą“, – sunkiai atsiduso ji. – Mums reikia važiuoti į sodo namelį. Turiu jį ten, užrašytą į sąsiuvinį…
Kristina paliko vasarnamį, kuris buvo už trisdešimties kilometrų nuo miesto, su dviem maišais bulvių ir maišu burokėlių.
— Įkelk į bagažinę ir važiuojam! – tarė ji nuobodžiaujančiam vaikinui.
– Į banką? – pasiklausė vairuotojas.
– Namo, – pasakė Kristina.
– Negaliu gi eiti į banką su bulvėmis!
O pakeliui sustokite prie prekybos centro, reikia nusipirkti duonos ir pieno.
Vairuotojas susiraukė, bet tylėjo.
Darėsi tamsu.
Vaikinas nervinosi, bet Kristina buvo ramesnė nei bet kada.
„Galėtumei padėti močiutei sunešti daiktus, o ne sėdėti nieko neveikdamas“, – išlipdama iš automobilio pastebėjo ji.
Ir sukčius pareigingai nusekė paskui ją į penktą aukštą.
O ten jo jau laukė policijos pareigūnai.
– O anūkas?! — sutriko sulaikytasis.
„Aš neturiu anūko“, – ramiai atsakė būsima sukčių auka. — Kaip ir nebuvo eismo įvykio ir kaip nežuvo jokie žmonės.
Aš iš karto supratau, kad man skambina sukčiai!
– Kodėl tada reikėjo važiuoti į banką?
— Man reikėjo sumokėti už butą ir telefoną.
– O į sodo namelį?
„Parvežti bulves ir burokėlius namo“, – paaiškino Kristina. – Eik, eik! Aš tau ne močiutė su katinu, o išėjusi į pensiją policijos pareigūnė!
Anantara das išmintis:
Vargšai sukčiai, kurie nežino, kad už bet kokį sukčiavimą reikės atsakyti ne tik pagal valstybės įstatymus, bet ir pagal karmą.
Valstybė ne visada gali sugauti vagį, tačiau likimas pagauna kiekvieną nusidėjėlį.
Jeigu karma nusidėjėlio nenubaudžia šį gyvenimą, tai šimtu ir tūkstančiu procentų jis bus nubaustas sekantį gyvenimą arba net po šimto ar tūkstančių gyvenimų.
Visatoje egzistuoja absoliutūs Dievo įstatymai ir jų išvengti negali jokia gyva būtybė.
Jeigu vagys žinotų, kad jie vis tiek bus pagauti amžinybėje, gal jie nevogtų, jeigu žmogžudžiai žinotų, kad jie irgi nepabėgs nuo bausmės, gal jie tada nežudytų, tačiau deja dažniausiai tie, kurie nusideda apie tai nepagalvoja.
Mes turėtume išmokti gyventi iš to ką uždirbame, nesukčiaudami ir nesipelnydami kitų sąskaita, tada ramiai gyventume, ramiai miegotume ir ramiai numirtume.
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
