Sausio 14 diena
Sekmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas apie mus supančių žmonių įtaką mūsų gyvenimui, mūsų laimei.
Paskaitykite:
Šis blaivus straipsnis – tai priminimas mums, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta dabar, o ne tai, ką planuojame sau „vėliau“. Kaip svarbu išmokti rasti pusiausvyrą laiku. Galbūt tai yra svarbiausias įgūdis, kurį galime įskiepyti sau.
Štai ką rašo viena moteris.
Neseniai atsidūriau miesto centre, viename iš butų, kuris buvo išnuomotas iškart po savininkės mirties.
Tai buvo didžiulis, apleistas butas su galinėmis durimis.
Naujieji šeimininkai – labai tolimi ir regis, labai godūs giminaičiai.
Jie nieko neišnešė iš to buto, nieko netvarkė ir net nebandė nieko gelbėti.
O gyventi tokioje apleistoje aplinkoje buvo daugiau negu keista.
Jie viską lietė be leidimo ir ten būnant atrodė, kad šeimininkė būtų lyg išėjusi į kepyklą.
Iš pradžių, kai aš užsukau, man atrodė, kad kažkas grįš namo, pamatys mane ir šeimininkės balsu paklaus: „Ką tu čia veiki?
Bet ne, niekas neatėjo.
Prie televizoriaus buvo sudėtos siūlų špulės, o sagos vazoje.
Dar gulėjo čekiškos gražios įvairiaspalvės taurės, bet matėsi, kad jos nuolat buvo naudojamos. Iš jų, aišku, dažnai gerdavo vyną.
Spintoje buvo tvarkingai supakuoti žieminiai paltai ir batai.
Visuose kambariuose buvo nauji kalendoriai – atverčiami, nuplėšiami, sieniniai. Ir tai atrodė kaip kažkokia manija. Čia šiuos namuose žmonės, kurie gyveno stebėjo laiką.
Virtuvės spintelėje buvo nebaigti gerti Coral Club vitaminai. Šie žmonės planavo čia gyventi ilgai ir patogiai. Jokių vaistų čia nebuvo, nes niekas nesusirgo.
Šeimininkė gyveno viena trijuose kambariuose. Vonioje buvo įvairių šampūnų kačiukams. Visur jautėsi stiprus kačių kvapas. Katės čia buvo karališkoje padėtyje ir man atrodė, kad jų visa minia matyt ėjo paskui karstą į kapines.
Ir ten buvo dar puiki biblioteka. Biblioteka buvo nedekoratyvi, kai lapai būna suklijuoti, o knygos parenkamos pagal spalvą ir aukštį. Biblioteka buvo tokia gyva, kad jautėsi, kad čia knygos buvo skaitomos matyt, visą gyvenimą. Galima buvo pajusti, kad biblioteka buvo papildoma naujomis, savo malonumui, be snobizmo, knygomis.
Daugiausiai knygų buvo apie buto savininkės senelį. Jos buvo storos ir kai kurios buvo daug storesnės nei Biblija. Buvo kai kurios net keliomis kalbomis. Visos jos buvo apie pasaulinę komunizmo reikšmę. Tačiau mūsų dienomis jos liko kaip makulatūra.
Kas liko iš to žmogaus? Butas miesto centre, išnuomotas tolimų giminaičių, kurie galbūt ir nebedirba.
Tik pagalvokit, tu gali mirti bet kurią akimirką, ir niekas, kas tau buvo brangu, niekam nebebus brangus. Taip, vaikų yra, bet jiems irgi iš tavęs nieko nereikia. Jie turės savo reikalų. Viešpatie, viskas, kas mūsų gyvenime yra materialu, yra tokios smulkmenos, tokie juokingi ir nereikšmingi dalykai. O mes patys?
Paaiškėjo, kad iki šiol tikėjausi nemirtingumo!
Nuo šiol aš nieko nebetaupysiu, nieko nebekursiu rytdienai ir negalvosiu, kaip gyvensiu rytoj.
Gyvenimas negali būti sutvarkytas kartą ir visiems laikams, jis juk tęsis diena iš dienos.
Ir savyje galima pasilikti tik įspūdžius ir gyventi reikia tik dabar – kad būtų ką prisiminti, kai nieko nevyksta. Man tas butas parodė, kas vyksta PASKUI.
Nieko.
Po mūsų mirties ateina nepažįstami žmonės, jie sutrypia mūsų pėdsakus ir verda kavą tavo kavinuke.
Anantara das išmintis:
Viskas kas yra realu yra realu dabar.
Kas buvo vakar ar net prieš sekundę, jau buvo, o kas bus mes net nenutuokiame.
Todėl mums šiame gyvenime reikia išmokti gyventi – čia ir dabar.
Ir tą akimirką kai gyvename čia ir dabar, reikia priimti, kaip realybę ir kaip tikrą mūsų gyvenimą.
Kas beatsitiktų tą akimirką yra vertingą mums, nes tai mūsų pamokos, kurių pagalba mes galime tobulėti ir sąmoningėti.
Kuo aukštesnė žmogaus sąmonė, tuo jis tampa laimingesniu, todėl žmogaus, kaip žmogaus ir kaip dvasinės esybės tobulėjimui ir sąmoningėjimui nėra jokių ribų.
Linkiu neapsikrauti daiktais, rūbais, batais, pinigais ir kitokiais prisirišimais, nes kai ateis laikas viską palikti, gali labai skaudėti, kad viską reikia palikti, gali būti baisu, nes bus neaišku kam tai atiteks ir gali būti kitų kančių, kurios kels tik nerimą ir baimę.
Su meile !
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
