Balandžio 7 diena
Penktadienis
Dvaraka, Vilnius
Tema: Išmintinga žmona!
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia istorija!
Paskaitykite:
Viename kaime gyveno vyras ir žmona. Nors jie ir nebuvo turtingi, gyveno gerai ir taikiai, vienas kitam jie niekada nebuvo pasakę nė grubaus žodžio.
Vyras nuo ryto iki vakaro dirbo lauke, o žmona visą šį laiką verpė, audė, rūpinosi namų ruoša.
Visi jų kaimo gyventojai žavėjosi moters kuklumu ir sumanumu. Ir apie žmonos proto ramybę garsas netrukus pasklido toli už jų kaimo.
Kartą provincijos gubernatoriaus žmona išgirdo apie šią moterį ir vos nesprogo iš pavydo:
– „Kuo ji geresnė už mane, kad visi ją giria? Aš mirsiu, bet eisiu ir pažiūrėsiu į ją“.
Kartą gubernatorius išvyko kelioms dienoms iš namų darbo reikalais.
Jo žmona persirengė senais drabužiais ir išvažiavo į tą kaimą pasižiūrėti į tą protingą kaimo moterį, apie kurią kalbėjo visi žmonės.
Gubernatoriaus žmona apsimetė elgeta, pasibeldė į duris ir paprašė išmaldos.
Kaimiečio žmona malonia padavė elgetai auką ir toliau dirbo.
Gubernatoriaus žmona pažvelgė į kiemą ir pamatė, kad kaimietė sėdi saulėje ir verpia kažką iš vilnos. Netoliese jos gulėjo gabalėlis pasenusios duonos ir vandens įkaitintame saulės kaušelyje.
– Sese, kodėl tu sėdi saulėje, o ne medžių pavėsyje? – paklausė gubernatoriaus žmona.
– Mano vyras šiuo metu lauke po degančia saule pjauna kviečius, – atsakė moteris, – jis neturi kur slėptis pavėsyje.
– Jis ir valgyti neturi nieko, išskyrus pasenusią duoną, ir gerti, nieko daugiau nėra, išskyrus šiltą vandenį.
– Kodėl aš turiu geriau negu jis čia jaustis? Kaip jis, taip ir aš, kitaip nesuprasiu, kaip mes gauname duonos riekę, o ką jaučia mano vyras. O vyras, matydamas mano atsidavimą, atsilygina man savo meile.
Gubernatoriaus žmona, norėdama patikrinti moters apdairumą, paklausė:
– Pasakyk man, sese, kaip galiu aš savo vyrą priversti mane labiau mylėti?
– Jei atneši man keletą liūto plaukų nuo jo ūsų, aš galėsiu tave irgi išmokyti“, – atsakė moteris.
Nuo tos dienos gubernatoriaus žmona ėmė ieškoti liūto ir galiausiai rado jį karaliaus žvėryne. Ji mato didelius ir baisius liūtus, sėdinčius narvuose ir iš pirmo žvilgsnio vien žvelgiant į juos ją apėmė neapsakoma baimė.
Ji ilgai galvojo ir svarstė, kaip išrauti iš liūto ūsų tuos tris plaukus ir nusprendė pati kiekvieną dieną pašerti didžiausią liūtą.
Ji pradėjo du ar tris kartus per dieną nešti maistą liūtui, keitė vandenį geriamajame dubenyje ir tuo pat metu meiliai jam kalbėjo:
– Koks tu protingas, geras ir malonus.
Po kurio laiko liūtas pradėjo ją atpažinti.
Įsidrąsinusi gubernatoriaus žmona ėmė glostyti liūto galvą.
Ir tada vieną dieną jai pavyko iš jo ūsų ištraukti tris plaukelius.
Tada ji sugrįžo į kaimą pas tą kaimiečio žmoną ir parodė jai liūto plaukus.
– Kaip pavyko tokiam iš tokio plėšraus žvėrės, kaip liūas ištraukti tuos plaukus? – paklausė moteris.
Gubernatoriaus žmona papasakojo, kaip ji elgėsi su žvėrimi, kad ištrauktų tuos plaukus.
– Sese, elkis su savo vyru taip, kaip su liūtu. Tada jis tave labiau mylės, – patarė jai kaimietė.
Nuo tada gubernatoriaus žmona pradėjo elgtis su vyru taip, kaip patarė moteris. Vyras buvo labai patenkintas savo žmona.
Taigi gubernatoriaus žmona asmeniškai įsitikino, kad žmonės teisingai kalbėjo apie tą kaimiečio žmoną, nes ji iš tiesų buvo labai protinga.
Beje, gubernatorius dėl tokio gero žmonos požiūrio pradėjo geriau elgtis ne tik su ja, bet ir su visais kitais žmonėmis.
Išmintis:
Mes visi norime dėmesio ir meilės.
Bet koks malonus ir nuoširdus žodis mums suteikia gyvybinės energijos ir džiaugsmo.
Negailėkime komplimentų ir dėkingumo žodžių nei vienam žmogui ir pamatysime, kad nuo to mes patys tampame laimingesni.
Su meile!
Nuolankiai
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
