Mes neišmokėme vaikų būti laimingais!
Vasario 25 diena
Sekmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien publikuoju rašytojos Elizabetos Fareli (1957 m. (67 metai metai)), Naujoji Zelandija, liūdną realybę apie šiuolaikinį jaunimo gyvenimą.
Paskaitykite ką ji sako.
Mes įskiepijome savo vaikams, tiesiogine prasme įspaudėme žinutę į jų smegenis, kad laimė yra natūrali žmogaus būsena, būtina jo gyvenimo sąlyga ir taip padarėme juos nelaimingus.
Blogio šaknis yra sąvokų painiavoje. Mes klaidingai įsivaizduojame, kas yra laimė ir kaip ją pasiekti. Iš karto pasakysiu: neįsivaizduoju, koks kelias jus nuves į laimę. Bet aš tiksliai žinau, kuriuo iš šių kelių neturėtumėte eiti. Jie veda 20-mečių kartą per netikrą blizgančių Facebook nuotraukų pasaulį – nuo besaikio gėrimo iki terapeuto sofos ir vėl viską pradėti iš pradžių.
Statistika byloja, kad šiandieninė jaunoji karta yra jautri trims ligoms, vadinamoms kreditu, maistu ir gėrimais. Paimkime mano gimtąją Australiją: gyventojų skolų našta vidutiniškai siekia 14,1 proc., bet jei pažiūrėtume į jaunimą (24-35 m.), tai paskolomis jau slegia daugiau nei 20 proc. Daugiau nei pusė visų Australijos moterų prastai valgo ir mažai sportuoja; amžiaus grupėje 16-24 metų tokie 72 proc. Kalbant apie alkoholį, beveik penktadalis vyresnių nei 14 metų australų geria pavojingus kiekius, o jaunų žmonių išgėrinėjimo skaičius jau seniai pranoko visas ankstesnes kartas. Futurologai šiai kartai prognozuoja „nemirtingumą per gyvenimą“, tačiau kol kas daro viską, kad sutrumpėtų jo trukmė. Jei jiems pasiseks, tai bus pirmas kartas istorijoje. Iš kur tokia depresija, girtavimas, nesveiki įpročiai?
Tai labai paprasta: mes juos įkvėpėme, kad laimė slypi vartojime. Nusprendėme, kad jei negauname to, ko norime, tampame nelaimingi. Tai reiškia, kad jei gausime tai, ko norime, tapsime laimingi! Nors iš tikrųjų, patenkinę pagrindinius poreikius, išpildę kiekvieną savo norą tampame vis nelaimingesni.
Kodėl?
Kadangi troškimai nėra pastovūs, pasitenkinimas greitai praeina, o laimės ir malonumo negalima sutapatinti ir sulyginti.
Kad ir kokie būtų mūsų norai – nauja madinga rankinė, raumeningas gražuolis su Holivudine šypsena ar paskutinis šaukštas tiramisu – jie labai klastingi. Troškimai kyla, kai kažko neturime ir daugiausia malonumo teikia laukimas. Pakilimas ateina tą akimirką, kai gauname tai, ko ieškojome. Kas tada? Neišvengiamas nuosmukis. Malonumas baigėsi, palikdamas nereikalingą prisiminimą: ant spintos lentynos, ar lovoje, ar ant juosmens.
Bet tai dar ne viskas. Tiesą sakant, mums nereikia beveik nieko, ko, atrodo, norime. Mes trokštame ne paties objekto. Mes norime tuo girtis, kelti kitų susižavėjimą. Dauguma norų yra statuso pobūdžio. Netikite manimi? Tada pabandykite minties eksperimentą: įsivaizduokite ką nors labai vertingo. Pavyzdžiui, mados suknelė, pietūs super prabangiame restorane ar prabangus automobilis. Dabar įsivaizduokite, kad niekas niekada nesužinos, kad visa tai turite. Taigi ar žaidimas vertas žvakės?
Senovėje kuklumas buvo laikomas dorybe, o demonstruojantis spindesys buvo smerkiamas, nes veda į visą virtinę nuodėmių: pavydo, rijimo, godumo, puikybės. Bet viskas pasikeitė. Dabar, jei įvykis nesukelia iš karto entuziastingos reakcijos socialiniuose tinkluose, tai tarsi iš viso to nebuvo. Žmonėms labiau rūpi padaryti geras nuotraukas ir gauti daugiau patinkančių pastebėjimo nei pats renginys. Šiandien vertinama, kaip parodyti save kuo geriau. Puikybė ir tuštybė tapo dorybėmis, o kuklumas – trūkumu.
Gal tai nėra taip baisu?
Tačiau savižudybių statistika ir depresijos epidemija byloja ką kita. Turbūt verta atsigręžti atgal, visi receptai jau yra. Platonas ir Aristotelis vienas kitam prieštarauja beveik viskuo, išskyrus vieną dalyką: jie abu tikėjo, kad tik doras gyvenimas gali padaryti žmogų laimingą. 1621 m. Robertas Burtonas savo nuostabiame darbe „Melancholijos anatomija“ pasiūlė tokį nurodymą: „Nebūk vienišas, nedirbk“. Tai ir jūs tai žinote. Reikia tik susirasti draugų ir jiems padėti.
Esame nelaimingi, kai esame nelaisvi sau, sekdami savo smulkmeniškais troškimais. Mes laimingi tampame tik tada, kai peržengiame savo asmenybę, prisijungiame prie kažko didesnio.
Gydytojas ir filosofas Raimondas Talis apibūdino tokią žmogaus troškimų hierarchiją: apatinė pakopa – maistas ir pastogė, kita – malonumo gavimas, trečia – pritarimas ir statusas. Ketvirta, aukščiausia – menas, dvasinis gyvenimas ir misija. Visiškai akivaizdu, kad kuo žemesnė pakopa, tuo paprastesni norai, tuo lengviau juos patenkinti ir malonumas greičiau praeina. Tvarią laimę galima pasiekti tik viršutiniame aukšte. Džiaugsmą gali suteikti tik aukščiausio lygio alkio patenkinimas: prasmės ieškojimas.
Būtent to negalėjome paaiškinti savo vaikams. Laimės nenusipirksi. Ji neateina, kai patenkini savo norus, gauni tai, ko ieškojai, įsigijai daiktą ar gavai malonumą. Laimė nėra teisė. Tai ne produktas. (Ir būti nelaimingam ar liūdnam nėra nusikaltimas). Laimė yra kryptingo gyvenimo prasmės ieškojimo šalutinis produktas. Jei pasiseks, šią paiešką padarysite savo darbu, kaip ir Platonas kuris filosofiją pavadino palaimingiausia veikla.
Kūdikių troškimų tenkinimas nėra laimė. Žmonės, kaip ir visos kultūros, turi vystytis nuo paprasčiausių troškimų iki sudėtingų, kol suranda aukštą tikslą, o kartu su juo ateina ir laimė.
Vaikai, bus daug geriau, jei jūs nustosite galvoti apie karjeros kūrimą ir stengsitės savo darbą susieti su savo įsitikinimais. Tai bus jums naudingiau. Nori būti laimingas, tiesa?
Autorius: Elizabeth Farrelly, 59 m., rašytoja, mokytoja, The Sydney Morning Herald apžvalgininkė, per: TheAgeOfHappiness
Anantara das išmintis:
Ši moteris, rašytoja, mokytoja gyvenime jau daug ką suprato.
Ji iškėlė viso materialaus dabartinio pasaulio problemą – laimės paieškas vartojime.
Mes tuoj iškirsime visus miškus, užtvenksime visas upes, iššaudysime visus žvėris ir sužvejosime arba išnuodysime visas žuvis, tačiau ar nuo to padidės mūsų laimė?
Ne ir niekada.
Tačiau kvailas šiuolaikiškas žmogus, demoniškos prigimties žmogus tiki, kad taip jis bus laimingesnis.
Žmogus visiškai nebetiki Dievu, nejaučia Jo kūrinijoje ir visas šiuolaikiškas mokslas ir mokslininkai atkakliai tvirtina savo teorijas, kad pasaulis susikūrė po didžiojo sprogimo, kad gyvūnai neturi sielos, kad pomirtinio gyvenimo nėra ir kad mes kilome iš beždžionių.
Kol pasaulis taip mąsto ir tokiomis vertybėmis gyvena, žmonės kurie supa kiekvieną iš mūsų niekada nebus laimingi.
Vienintelis kelias žmonėms ir žmonijai būti laimingiems – atsisukti į Kūrėją ir nieko nežudyti, nes ne mes sukūrėme šį pasaulį ir ne mums priklauso šis pasaulis.
Todėl kiekvienas iš mūsų turi sau užduoti klausimą – kokia gyvenimo prasmė? Kas aš esu? Iš kur aš atsiradau? Ir kur aš keliausiu po šio gyvenimo?
Atsakymai į šiuos klausimus yra duoti mums jau seniai, tačiau ar kiekvienas iš mūsų tai žino?
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
