Dienoraštis
Vasario 16 diena
Ketvirtadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien paskaitykite tokią istoriją ir išmintį.
Iliuzija ir realybė!
Buda gimė karališkoje šeimoje – 623 – 544 p.m.e.
Budos motina mirė Jį begimdydama.
Tėvas vaikui davė vardą – Sidhartha, kas reiškė – Nešantis gėrį.
Sekančią dieną po Budos gimimo į rūmus atėjo tuo metu visoje šalyje žinomas šventasis.
Budos tėvas labai mylėjo tą šventąjį ir visada jį sutikęs rankomis paliesdavo jo kojas.
Šventasis paprašė parodyti gimusį kūdikį.
Pamatęs berniuką, šventasis pradėjo verkti ir palietė Jo pėdas.
Budos tėvas paklausė:
– Kodėl tu palietei mano sūnaus kojas?
Šventasis atsakė:
– Aš paliečiau šio vaiko pėdas todėl, kad galiu matyti ateitį.
– Šis vaikas dabar tik pumpuras, tačiau, kai Jis užaugs, Jis taps gražiausiu lotosu.
O, kodėl Jūs verkiate? – paklausė vėl Budos tėvas.
– Aš verkiu dėl to, kad, kai Jis užaugs, manęs šiame pasaulyje jau nebebus ir aš negalėsiu matyti šį stebuklą.
Tuo metu visur buvo priimta kiekvienam vaikui sudaryti horoskopą.
Astrologai Budos tėvui pasakė, kad Jis bus arba viso pasaulio valdovu arba atsiskyrėliu.
Tėvas astrologams pasakė:
– Kaip tai gali būti? Jūs kalbate apie du kraštutinumus. Argi taip būna?
Astrologai atsakė:
– Taip būna visada. Kada begimtų žmogus, kuris gali tapti viso pasaulio valdovu, jis turi galimybę ir atsižadėti šio pasaulio.
Budos tėvas to suprasti niekaip negalėjo, todėl jis paklausė:
– Paaiškinkite smulkiau.
Ir astrologai atsakė:
– Mes daug ko nežinome apie Sanjasų (atsižadėjusių) fenomeną, tačiau šventraščiai rašo:
– Kai žmogus turi viską, ką galima turėti šiame pasaulyje, tai jo sąmonėje atsiranda supratimas, kad visa tai beprasmiška.
– Kad atsisakyti pasaulietinio gyvenimo, reikia jį turėti pilnumoje. Reikia turėti tai, ko galima atsisakyti.
– Puodelį gali išmesti tik tas, kuris išgėrė jį iki dugno.
Budos tėvas tai išgirdęs, labai sunerimo ir paklausė šalia esančių astrologų:
– Ką man daryti?
– Kaip Jį auklėti?
– Jis vienintelis mano sūnus!
– Aš pats jau nebejaunas ir dar per gimdymą numirė mano žmona.
– Aš nebesitikiu, kad dar turėsiu vaikų, o juo labiau berniuką.
– Juk jeigu nebus sūnaus, tai gali iširti visa mano karalystė.
– Patarkite man, kaip auklėti šį berniuką?
Ir tada astrologai patarė:
– Kad jis nenusisuktų ir neatsižadėtų šio pasaulio, paslėpkite nuo jo visas neigiamas šio pasaulio vertybes: senatvę, ligas ir mirtį.
– Apsupkite jį tik gražiais šio pasaulio daiktais: gėlėmis, meno kūriniais, jaunais žmonėmis.
– Uždrauskite prie jo kam nors kalbėti apie mirtį.
Žmonės matė, kad kai augo Buda, tai net sode niekada nenuvysdavo gėlės.
Naktį sodininkai nuskindavo apvytusius žiedus ir nupjaudavo sausėjančias medžių šakas.
Visa tai buvo daroma, kad vaikas net nesuvoktų jog egzistuoja mirtis.
Buda žinojo ir matė tik gražius daiktus ir gražius sapnus. Ir Jis gyveno lyg sapne.
Tačiau realybė buvo stipresnė už kuriamą iliuziją.
Ir ta realybė persmelkė pačio Budos sapnus.
Niekas negali pabėgti nuo mus supančios realybės ir atėjo diena, kai Pats Buda suprato, kad aplink Jį yra kuriama iliuzija ir Jis nuo jos tiesiog pabėgo.
Išmintis:
Mūsų visų gyvenimo uždavinys – prabusti.
Mūsų visų uždavinys per materiją pamatyti – dvasią.
Iš tikro dvasia yra pirminė, o materija – antrinė substancija.
Mes visą gyvenimą tarnaujame materijai, kuri yra tokia pat laikina, kaip ir sniegas Lietuvoje.
Kaip ištirpsta sniegas pavasarį, taip ir materija pradingsta mums mirštant.
Ta apgaulinga materija – tai mūsų kūnas, namai, darbas, daiktai ir net visas šis pasaulis.
Jie visi laikini.
Todėl nesusižavėkime ir neprisiriškime prie jų, nes jie atneša daug mums vidinių kančių ir neleidžia pasiekti iš tikro tikros laimės.
Dvasinė, amžina, ir tikrų tikriausia laimė pasiekiama tik kartojant Šventus Dievo vardus.
Šventi Dievo vardai nieko nekainuoja, tačiau jie atneša ramybę, amžinybę, be galo didelį džiaugsmą.
Argi gali kas nors būti didingiau už tai?
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
