Gyvenimo pamokos

Anantara das dienoraštis

Rugsėjo 21 diena
Ketvirtadienis
Dvaraka, Vilnius

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien tokia pamokanti istorija.

Paskaitykite.

Gyvenimo pamokos

Neseniai dar kartą perskaičiau Narinė Abgarian romaną „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“.

Mane labai sukrėtė istorija apie vyrą, kuris turguje nusipirko batus.

Tas vyras, senolis, norėjo tuoj pat pasikeisti batus, bet žmona atsistojo į tokia pozą ir tarė: „Nekvailiok. Batus apsimausi sekmadienio pamaldoms“.

Senolis labai užsigavo, o jo žmona karštai įrodinėjo, kad yra kasdieniniai rūbai ir išeiginiai.

Pagyvenę žmonės grįžo namo ir, kol žmona ruošė vakarienę, jis atsigulė pailsėti ir iškart pasimirė.

Ji jį palaidojo, bet neleido tų batų uždėti ant velionio kojų.

O kam tie batai jau mirusiajam žmogui?

Juk tie batai visiškai nauji.

Juk galima juos vėl parduoti.

Tik tas miręs žmogelis kiekvieną vakarą „pradėjo ateiti pas ją į namus“ ir priekaištauti jai dėl godumo.

Tik kai kaime numirė vienas ilgaamžis ir tais batais jį apavė, tas senolis daugiau jai sapne ir nebepasirodė.

Toliau.

Vienas pažįstamas su nuoskauda pasakojo, kaip kažkada jis supyko ant savo močiutės.

Jis, būdamas septynerių metų, atvažiavo pas ją pavasario atostogoms ir paprašė atidaryti stiklainį obuolių uogienės.

Bet močiutė pasakė, kad ne ir viskas.

Ji tą uogienę laikė Šv. Trejybės šventei.

Berniukas iš pradžių bandė ją įkalbėti, bet paskui apsipylė ašaromis ir traukinio bėgiais nuėjo namo.

Jis neturėjo pinigų atgaliniam bilietui.

Močiutė likus dviem savaitėms iki Šv.Trejybės, pasimirė, o stiklainį uogienės, meškeres ir statinę agurkams raugti, niekam nematant pavogė vienas iš kaimynų.

Mano trečios eilės teta savo komodoje laikė gražų languotą sijoną, skirtą ją apvilkti po mirties.
– Ar jis (sijonas) tau patinka?
– Labai.
– Taigi dėvėkite.
– Ne dabar negalima.
– Man jį apvilks, kai numirsiu.

Su man būdingu atkaklumu bandau įrodyti, kad sijonas nesuteiks jokio malonumo, kai bus ant negyvo kūno ir dėvint sijoną karste ir kapinėse neįmanoma patirti malonumo, bet pasipuošti, einant į parduotuvę pirkti duonos, jis visai tiktų.

Ji sąmoningai nusišypso ir sako, kad aš dar nepajutau gyvenimo kvapo.

Toliau.

Mano tėvai jau keletą metų atsisako vykti į sanatoriją.

Jie serga, geria litrais Nurofen, bet praeiti gydymo kursą ir – jokiu būdu.

Tėtis tai motyvuoja tuo, kad šalyje vyksta karas ir jam gėda rūpintis savo sveikata, kai rytuose miršta žmonės.

Toliau.

Mano draugė kartais nostalgiškai prisimena pagarsėjusią šprotų skardinę.

Mama tą šprotų skardinę gavo už kažkokią patrauklią kainą ir paslėpė šventei, nežiūrėdama į galiojimo datą.

O kai atėjo valanda „X“, o lėkštėje jau buvo kepsnys, apteptas majonezu, marinuoto agurko griežinėliai ir šviežių krapų šakelėmis, šprotai, pasirodė buvo jau sugedę.

Atidėto gyvenimo sindromas yra labai patogus.

Galite įsisupti į jį kaip į kokoną ir pateisinti savo baimes bei tinginystę.

Atsiranda nenoras veikti ir priimti sprendimus.

Vaikai užaugs, ateis vasara, penktadienio vakaras, Velykos…

Geriau nuo pirmadienio, nuo rugsėjo pirmosios, po atostogų ar pasibaigus karui.

Iš pat ryto mes laukiame vakaro.

Vakare – naujas rytas.

Elegantiškas staltieses, elegantiškus žodžius, mintis ir svajones mes paliekame vėlesniam laikui.

Mes laukiame tinkamo laiko, tinkamo momento, pirmos mėnulio dienos.

Atidedame jaunystę senatvei, pamiršdami, kad gyvenimas yra kažkas, kas vyksta išskirtinai dabar.

Išmintis:

Mes turime išmokti gyventi šiandien.

Planuoti gyvenimą reikia ir būtina, tačiau reikia suvokti, kad „šiandien“ daugiau niekada nepasikartos.

Niekas daugiau niekada mūsų gyvenime nepasikartos.

Tai kodėl negyvename šiandien?

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das