Lapkričio 12 diena
Sekmadienis
Elniakampis, Vilniaus rajonas
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Kaip išmokyti vaikus nevėluoti?
Šiandien šis dienoraštis apie Šalva Amonašvilį (g. 1931 m. Tbilisyje, Gruzija) – mokslininką, pedagogą ir psichologą, kuris išgarsėjo kaip humanistinės pedagogikos kūrėjas ir puoselėtojas.
Kartą Šalva Amonašvilis, uždavė klausimą į jo paskaitą susirinkusiems mokytojams.
– Įsivaizduokite situaciją: vedate pamoką ketvirtoje klasėje, o ateina vaikas, kuris vėluoja 20 minučių.
– Jūsų veiksmai?
Mokytojai pradeda siūlyti įvairius variantus: „Išeik iš pamokos“, „Duok man dienoraštį“, „Sėsk į savo vietą, pakalbėsime po pamokų“.
Tačiau Šalva Amonašvilį, tokie atsakymai visiškai netenkino.
Jis pasakė:
Kai vaikas įeidavo vėluodamas į mano klasę, aš iš visos širdies sakydavau:
– Labas, mano vaike, prašau įeik, atsisėsk, be tavęs negalėjome pamokos pradėti, laukėme tavęs.
Tai vadinama besąlygiška meile ir jos neįmanoma imituoti.
Jei antrą dieną vaikas vėl vėluoja, dar karta su meile sakau:
– Labas, mano mylimas vaikeli, aš tavęs laukiau, ateik greičiau, sėsk.
– Mes negalėtume pradėti pamokos be tavęs.
Ir žinote, jei tai padarysite tris, keturis, penkis kartus, vaikas nustos vėluoti.
Nes jis reaguoja tik į tyrą meilės impulsą.
Ir jei jis pajus, kad yra kažkur mylimas, jis daugiau nebevėluos.
Tokia yra vaiko psichologija:
– Jei jis jaučia, kad yra kažkur besąlygiškai mylimas, jį ta meilė sušildo.
– Jis supranta, kad jį vertina, kad jis gerbiamas kaip žmogus ir jis daugiau niekada nevėluoja.
Pats Šalva Amonašvilis buvo prastas mokinys iki septintos klasės, o mokyklą baigė aukso medaliu.
Jo požiūrį į studijas pakeitė nauja gruzinų kalbos mokytoja, kuri su vaikais elgėsi su susidomėjimu ir pagarba.
Vaiko asmenybė tapo pagrindine humanitarinės pedagogikos samprata, kurią sukūrė Amonašvilis.
Išmintis:
Bet koks žmogus, nesvarbu kokios amžiaus yra individuali asmenybė.
Net dar esantis vaikas mamos įsčiose jau yra asmenybė.
Asmenybė – tai individuali būtybė, turinti tik jai būdingus charakterio bruožus.
Todėl, kai gimsta vaikas, turime suprasti, kad jis užaugęs gali būti daug pranašesnis ir daug geresnis už mus, todėl natūraliai net ir mažą vaiką turime priimti su visa jam derama pagarba.
Mes neturime nuvertinti vaiko tik dėl to, kad jis yra dar mažas ir kažko nesugeba.
Jis viską išmoks, kaip kažkada išmokome ir mes, tik po kažkokio tai laiko tarpo.
Todėl koks užaugs vaikas ir koks jis bus žmogus labai priklauso, kaip mes elgiamės su juo.
Jeigu norime, kad mūsų vaikas būtų laimingas, mes turime tam sukurti atitinkamą ir aplinką.
Jeigu mūsų vaikas bus laimingas – būsime laimingi ir mes.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
